Mintys - Posakiai - Aforizmai

Niekada gyvenimo prasmės nesieju su meile ar kokiu žmogumi. Niekada netekusi meilės ar artimo žmogaus, nemanau, kad netekau gyvenimo prasmės. Taip galvojant, man būtų labai sunku gyventi, nes dažnai netekčiau gyvenimo prasmės. Mnao gyvenimo prasmė yra gyventi.;]

Jeigu neturi prasmes gyventi, gyvenk tam kad ja surastum...

Sunku man tave užmiršti,gal todėl ,kad esu prislėgta tavęs..Kiekviena sekundė,minutė,valanda-Mintys nubloškia tik apie tave.Gyliai žinojau širdyje,kad mūsų meilė bus tik dviejų vaikų žaidimas. Mūsų būčiniai. Karšta meilė tau. Beprotiškos svajos. Priklausė tik mūms. Ačiū tau už tai. Bet.. Palieku tave,žaidžiau lyg mažas vaikas su jausmais,vaidinau beprotišką meilę tau.. Melavau.. ATSIPRAŠAU!

net ir nieko neturintis zmogus turi gyvenima.

gyvenima reikia nugyvenyi tap, kad kiti nepavydetu.

Užjausti žmogų dėl to, ko pats nesi patyręs, yra tas pats kas sakyti invalidui, jog supranti kaip jis jaučiasi.

Beprotystė daryti vis tą patį ir tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų.

Tie kas eina per gyvenima tiesiai,tie niekada nepatirs jo malonumu, o kas kart nuo karto pasuka , tas pajus jo prasme ir supras kad verta gyventi .

Tęsinys.
Nes niekam vis tiek nerūpės, o gal tiesiog niekas to nežinos. Kvėpavimas sunkėja kiekviena sekunde, skauda vis labiau. Ašaros jau nebesirita nes jos jau nebeturi prasmės, jau ir jėgų tam nebėra. Gyvybė gęsta, kiekviena minute, atmintį triną skausmas nepaliaujamas skausmas, kurio neina numalšinti, širdis nebeklykia iš apniekos, dabar ji šaukia iš nepaliaujamo skausmo. Bet greitai turi tai baigtis, gretai bus pabaiga. Ir turi būti.

Vakaro tyla, tyla kuri spengia ausyse. Ir staiga prabyla mintys. Sujauktos mintys. Pasigirsta širdies klykimas. Basomis bėgu pro šlapią žolę, tušti žingsniai nebyliai šlapsi žolėje. Mintys, ir iš kūno besiveržianti siela. O ne tik šį ne vakarą jau nebėra ko prarasti, viskas jau ir taip prarastą. Viskas.. Bedugnės dugnas pasiektas. Ir jau tie žodžiai „viskas bus gerai“ nebeguodžia, jie jau ir per daug skaudinančiai nebyliai skamba. Nes niekas nebebus gerai. Ir niekada nebuvo. Sunkūs atodūsiai. Karčios krištolinės ašaros kurios ritasi skruostu... Bandymas savęs suvokimas. Jau tiesiog nebeįstengiamas. Skaudu, bet aš dar bėgu.. Bėgu ir vėl nukrentu... Bet dabar jau nebėra kur bėgti per daug žemai ir skaudžiai nukritau... Nes jau nebėra jėgų atsistoti, o gal ir noro jau nebėra. Sunku skaudą viską, negaliu pajudėti, ašaros užtemdytos akys.. Ir prisiminimai, tie paniekos žvilgsniai jie atmintį vis dar žiūri, vis dar skaudžiai žemina. ŽUDO. Bet daugiau jie nebežiūrės į mane, daugiau mano širdis nebeklyks iš skausmo, daugiau nebepabusiu naktį išpilta šaltu prakaitu, ir nebeverksiu viena tamsoje.