Mintys - Posakiai - Aforizmai

Tikra draugystė panaši į jūrą : lėtai sušyla , iš lėto atšąla...

Tau visos vienododai gražios,visų jų nori, daužai jų širdis,keli pavyda...tu toks beviltiškas... nesubrendes mažvaikis...kuris tiesiog nori pažaist kitų jausmais.Ir jaustis suaugusiu..

Kada nOrs Tu suprasi, Bet bus per vėlu. Kada nOrs Tu nOrėsi ištarti, Bet bus per skaudu. Kada nOrs Tu liksi vienas, Nes visi išeis. Kada nOrs Tu pats išeisi, Ir keliO atgal nebeliks.

Jau niekas manos širdies nebesuklijuos.
Ji dužo lyg krištolinė taurė tyčia numesta ant žemės.
O jei ir bandys kas nors ja suklijuot, joje vis tiek pritrūks vienos detalės.
Detales, per kuria ji ir sudužo - TAVĘS.
Užpildęs plyšį mano gyvenime, palikes tiek daug manyje, Tu išėjai neištaręs nieko.
Palikes tyla ir prisiminimus man prieš akis.
Tylą, kuria bijau sunaikint, prisiminimus, kurie neleidžia tavęs pamiršt.
Žmogus daug kartu gyvenime pakyla, bet dar daugiau suklumpa.
Kartais vienas neatsargus žingsnis ir mes tampame nebe tokie stiprus kokie buvome.
Tas neatsargus pasistūmėjimas i prieki mano gyvenime buvai Tu..
Nekaltinu Tavęs, kad dabar mano gyvenimas yra nieko vertas, kad jame išbluko net pačios ryškiausios spalvos.
Užkariavai mano širdį be jokio vargo, juk buvau žavus: blondinas, spindinčių žalių akių, meilios šypsenos. Sužavėjai pamylėjai ir dingai iš mano gyvenimo, neleidęs pažvelgt tau i akis paskutinį kartą...
O gaila, juk tave mylėjau ir vis dar myliu...

Būk šalia manęs tada kai aš rėksiu, kad nekenčiu tavęs, žinok tada mylėsiu tave labiau negu betkada. Būk šalia manęs tada, kad liepsiu tau išeiti, žinok tada man tavęs labiausiai reikės. Būk šalia manęs tada kai sakysiu, kad tu man tapai niekuo, žinok tada mano širdis plyš iš skaumo ir man tikrai be galo reikės tavęs. Būk šalia manęs net ir tada kai atstumsiu tave ir sakysiu, kad nebegaliu įtave žiūrėti, kad tu man šlykštus, žinok tada man tiesiog labai reikės tavo šilto apkabinimo ir bučinio, aš labai bijosiu tave prarasti. Žinok, kad visus šiuos kartus aš tiesiog pavydėsiu tavęs kitai..

Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėgo per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių..Ji nežinojo, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys, jai nereikia slėptis, jai nereikia būti kitokiai, nei ji yra..Jos gyvenimas-bėgimas. Ji tik bėga, bėga, bėga..Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė..visas pasaulis..visa visata..Juk ji maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse..ji nepažįsta žmonių, nepažįsta žodžių..nepažįsta savęs..Ji net nežino, kad yra maža mergaitė. Ji tik bėga..bėga..bėga..Bėga ne nuo kitų ir ne nuo savęs, ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus..Ji bėga be tikslo ir be prasmės. Jos niekas nestumia, jai niekas neliepia bėgti-tai įprotis , vidinis postūmis, instinktas. Ji to niekur neišmoko, niekas jai neparodė...ji buvo tokia ir bus..maža mergaitė pasiklydusi svajonėse..diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi..o ji bėga...bėga per gyvenimą..per svajones..per pievą..

Turbūt neįmanoma žodžiais apsakyt to, ką jauti liesdamas paskutinę akimirką mylimo žmogaus rankas.. Kaip grauži save mintimis apie laiką,praleista kartu, apie žodžius, kuriuos kažkada nepagalvojus pasakiau, apie nutylėta "myliu..", apie gražiąsias akimirkas.. Imi savęs nekęsti, nes supranti, kad tiek daug nutylėta. Žinai ko labiausiai imi trokšti tą akimirką? Išeik greičiau, man tai bus lengviau.. Išeik nebegaliu žiūrėti, kaip tu kankiniesi. Protą aptemdo begalinis mirties troškimas, kraujo skonis burnoje.. Kodėl tu išeini, kodėl paskutinėm akimirkom aš myliu Tave labiau, nei bet kada..
Egoistė? Žinau. Norėčiau tokia nebūti, tiesiog žinau, kad Tavęs man trūks labiau negu bet kam kitam.. Tu žiūri į mane, nyksti mano akyse, Tavo rankos ledinės, akys pilnos vilties..

Jau niekas manos širdies nebesuklijuos. ji dužo lyg krištolinė taurė tyčia numesta ant žemės. O jei ir bandys kas nors ja suklijuot, joje vis tiek pritrūks vienos detalės. Detales, per kuria ji ir sudužo - TAVĘS. Užpildęs plyšį mano gyvenime, palikes tiek daug manyje, Tu išėjai neištaręs nieko. Palikes tyla ir prisiminimus man prieš akis. Tylą, kuria bijau sunaikint, prisiminimus, kurie neleidžia tavęs pamiršt. Žmogus daug kartu gyvenime pakyla, bet dar daugiau suklumpa. Kartais vienas neatsargus žingsnis ir mes tampame nebe tokie stiprus kokie buvome. Tas neatsargus pasistūmėjimas i prieki mano gyvenime buvai Tu.. Nekaltinu Tavęs, kad dabar mano gyvenimas yra nieko vertas, kad jame išbluko net pačios ryškiausios spalvos. Užkariavai mano širdį be jokio vargo, juk buvau žavus: blondinas, spindinčių žalių akių, meilios šypsenos. Sužavėjai pamylėjai ir dingai iš mano gyvenimo, neleidęs pažvelgt tau i akis paskutinį kartą...O gaila, juk tave mylėjau ir vis dar myliu..

Mano gyvenimas skamba kaip daina…Mano gyvenimas plaukia kaip upė...Mano jausmai trykšta per kraštus…Mano meilė tau neįtikėtina…Savo meilės tau nebegaliu nuslėpti…Ką man daryti? Stengtis? Stengtis gyventi? Stengtis gyventi be tavęs?..Ne…Man tai neįmanoma...Neįmanoma tavęs užmiršti…Kai teka ar leidžiasi saulė aš galvoju apie tave…Kai man sunku bandau svajoti apie tave…Mano gyvenimas tu…Be tavęs man sunku…Kur dingai?..Kur esi išėjęs?..Kur pradingai…

Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.
Jis sakė,kad tai banalu. Ji nuolat šypsojosi. Jis tai laikė navumu. Jai patikdavo sedėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėjo į TV ekraną. Jis jai buvo viskas. Ji jam parasta lėlė. Ji manė,kad jis tas kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė. Jis tylėjo. Ji kentėjo. Jis į tai nekreipė dėmesio. Ji pavargo ir panoro pasikeisti. Jis manė,kad ji tam per silpna. Ji vis tolo nuo jo. Jis to nematė. Ji beveik pamiršo jo vardą. Jis vis dažniau galvodavo apie ją. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą sniegą. Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nesvajoja,nes jis sakė,kad tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų,nes jis dabar bespalvis. Ji nustojo juoktis. Ji tapo tokia,kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos mergaitės su spindinčia šypsenair mylinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato,kad ji jam pati svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet ji nebetiki meile...