Mintys - Posakiai - Aforizmai
Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiaiPoezija, eilės ir eilėraščiai
Poezija, kurioje atsiskleidžia minčių žavumas. Čia rašomi nebūtinai savos kūrybos eilėraščiai, tačiau ir kitų autorių patikusios eilės. Tiesa, eilės - ne poezija, poezijos kūriniai - eilės.
Rašydami kito autoriaus eilėraštį būtinai nurodykite ir tikrajį jo autorių. Galbūt kaikam eilėraštis sukels tokį žavesį, kad norės rasti daugiau to paties autoriaus eilių.
Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu
Mano meilė plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėliu
Ar mylėjai mane nežinojau
Ar mylėsi paklausti bijau
Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant
Į tave kaip ligšiolei ėjau
Vėlu vakarą, rudenį pilką
Tavo balsas per rūką aidės
Šauks į kelią, į tolimą ilgą
Pasitiks ir per nakti lydės
Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu
Amžina ir plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių...
O, meile,
Būk švelni ir maloninga,
Bet nebūk lengvai pasiekiama.
Būk rasos lašu aušroje,
Būk neužrašyta mintimi laiškuose,
Bet nebūk lengvai pagaunama.
Tu ateisi anksti, saulei tekant,
Kaip paslaptinga viešnia,
Po nakties neramios.
O, meile,
Užliek namus šviesa ryškia,
Leisk gyventi vien tavyje.
Nuščiuvo mano dvasioje varpai
Ir spengiančioj, kraupioj tyloj,
Pasijutau lyg nukryžiuota.
Vis persekioja košmariški sapnai:
Aš negaliu pabėgt ir pasislėpt tamsoj,
Esu bejėgė, netekus mylimo žmogaus.
Veidai vienodi sukas prieblandoj,
Bet nėra to vienintelio - brangaus.
Aplink nesupratimo, priekaištų rūkai,
Nuo žodžių netartų apniuko net dangus...
Atrodo nesuprantamai, keistai,
Kad iš širdies tu atėmei namus.
Pripildei ją benamiu ilgesiu nakty,
Aš niekur nerandu ramybės.
Bandau surasti mus, klajoju praeity
Ir niekaip negaliu pabėgti nuo realybės.
Naktimis tik skausmas apkabina,
O veidą prausia ašarų lietus.
Kančia suveržia širdį žiedu, kankina
Košmarai iš sapnų atėję į namus.
Dažnai matau tave tik svajose,
Juose nėra skaudžių išsiskyrimų.
O meilės skambesį girdžiu tik aiduose,
Siela gyvena ten be praradimų.
Kai nebūty tu aplankai mane,
Laikau suspaudus tavo ranką.
Tik nesakyk "sudie", meldžiu tave,
Aš trokštu su tavim pakilt į dangų.
Užteks triūso beprasmiško.
Nervai išseko,
Kaip tvenkinys
Karštą vasaros dieną.
Gana komentarų kvailų
Ir poetų netikrų;
Įkyrėjo tie pedantai,
Ir blizgantys jų batai.
Dabar džiaugsiuosi saule,
Kaitinančia ir viena.
Pamatęs sakalėlę mažą,
Vėl išvysiu ją sapne.
Papūs vasariškas vėjas gaivus,
Ir gaudesys atsklis iš toli,
Ilgas pasivaikščiojimas parkelio taku
Sielą tikrai nuramins.
<< ankstesnės 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 kitos >>