Mintys - Posakiai - Aforizmai
Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiaiPoezija, eilės ir eilėraščiai
Poezija, kurioje atsiskleidžia minčių žavumas. Čia rašomi nebūtinai savos kūrybos eilėraščiai, tačiau ir kitų autorių patikusios eilės. Tiesa, eilės - ne poezija, poezijos kūriniai - eilės.
Rašydami kito autoriaus eilėraštį būtinai nurodykite ir tikrajį jo autorių. Galbūt kaikam eilėraštis sukels tokį žavesį, kad norės rasti daugiau to paties autoriaus eilių.
,,sirdis pati jaucia, kada jai reikia liudesio, o kada dziaugsmo",- kaip yra pasakiusi ,,eksta paneles" vyr.redaktore agne, todel nebijokite sutikti nei vieno, nei kito. jie ne kaip zmones-neskaudina, bet suteikia musu gyvenimams ugnies ir prasmes.
pabandykite kuri nors nufotografuoti ir isiziurekite i juos, gal jie kazka pasakys?
Aš stengiuosi išgelbėti kiekvieną krentantį lašą.Aš žaviuosi, kaip kraujo troškimas ją veža.Aš turiu slėpt nuo jų savo dangišką pradą.Aš girdžiu jos: "man maža, man maža, man maža"
Aš stebiu kaip laikas pasiglemžia išlaisvintą sielą.Aš žinau, kad po jos prisilietimo nieks nebeužmiega.Aš kas kart užsimerkiu kai jaučiu jos glamones.Mano žodžiai - tai puolusio angelo dejonės
Žeme, palieski sielą, manas maldas pasiglemžki jau...Tyliu, priimk dar vieną, sugrįšiu ten, kur smiltimi buvau...Atimk žaizdotą kūną, tavo tyrumas mane nuplaus...Migdyk į savo sapną, gal ten ramybė manęs lauks...
Aklas pyktis į šviesą neatves,Tuščios viltys tikėjimui pasmerks...Nuogas skausmas atvira žaizda gyvens,Tavo šauksmas vėl amžinai ieškot privers...
O bangos visagalės, tik jūsų valion gyvybę atplukdau...Geriu taip godžiai mirtį, akis surasti tavas bandau...Gramzdink, neleisk išnirti, dar kartą, skausme, prisiglausk...Skalauk ir mano plaukus, kaip tos, kurios jau netekau...
Akys, kurios jau seniai nebemato...Rankos nusvirusios trukčioja šaltos...Lūpos - beformės, sustingusios šlykščiai...Tu jauti pykti, vien skausmą... Išnykti...
Šviesa danguje blės labiau ir labiauNejau nežinai ar nueiti, ar laukt?Tas pyktis ir skausmas suplėšys pusiau...Pamirški jau viltį nėra jos daugiau...Čia liūdesio miestas ir aš čia gimiau...
Bandai tu pabėgti nuo visko aplinkui...Kelio nėra - jis seniai dingo...Tavo kūnas visai be saulės sustingo,Veidu į žemę - niekas vėl neišgirdo....Bespalvių namų tamsa ir šešėliai,Minioje svetimų aklas, vienišas sėdi...Jaučiu tavo baimę, skausmą ir pyktį,Apakintas jų tu jau pradedi nykti....
...nė vieno gesto, nė vieno įkvėpimo..
..nereiškianti njeko šypsena tuščia...
...taj paskutinės sekundės..
..pabėgt iš čia..?...
...kažkur manęs laukia, kažkur nekenčia..
..nebeverta dėl to liūdėt ir verkt...
...kartajs noriu būti vienas..atsiriboti nuo visko..
..o kartajs tajp trūksta kažko...
...kas ištartų žodžius:..
..aš visada būsiu su tavim...
...arba tiesiog tylėtų..
..belieka man ištarti:
...aš pavargau nuo visko..
..aš noriu.......................
Nes taip pasakė jie.
Imperatoriai, karaliai - nesvarbu.
Visi jie bejausmiai tironai.
Laisvi iki tol, kol išauš,
Kaip senovės Egipte:
Viena naktis vergui skirta,
Pabūt visagaliu faraonu,
Nežinant, kad ryte
Jo paties galva, jau kabos ant tvoros.
Ir taip kas kart,
Vos tik valdovai užsigeidžia mirties.
Dėl džiaugsmo bejausmiams žmonėms,
Dėl skausmo matomo žūstančiose akyse.
Jie jaučia panieka vergams,
Nes niekada neištvertų tiek, kiek ištveria jie.
Vergai yra laisvi -
Iki kito ryto,
Kai baigsis naktis,
Vergus tarsi šunis išžudys.
Taip jau priimta -
Tu vergas - neturi jausmų,
Tu kaip šiukšlė pakelėj -
Nereikalinga.
Tačiau dabar vergai yra laisvi,
Ir jie supranta, jog mirs,
Bet jie turi akimirkas
Ir jas gyvens.
Zvaigzde zariju daug pasejo.
O as per sniega begau klupdama,
Bet ju surinkti negalejau.
Staiga atgniauzusi rankas
Delnuos isvydau kibirkstele,
Zerejo ji vaiskia sviesa
Ir vilti man sirdy pasejo.
Kaip rytmecio rasa skaidri
Vaivorykstes spalvom delne ji sviete,
Glaudziau ja,sildziau sirdimi...
Gyvenimu ji dziaugtis kviete.
[E.Telisauskiene]
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...
O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Radauskas, Henrikas.
<< ankstesnės 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 kitos >>