Mintys - Posakiai - Aforizmai

Man visai nesvarbu gali svaigintis kitų glėbyje, gali vaidinti neprieinama,gali sakyti jog mes tik draugai, tačiau aš visada žinosiu, kad esu tavo širdyje o tu manojoje. Tačiau ilgai nedelsk pasakyti žodžio myliu aš galiu išmesti tave iš savo širdies.

Žinai, galbūt ir nesu aš tavo idealas bet pasakyk man? Kodėl kiekvieną kartą mane pamatęs tu nusišypsai, kodėl nužiūrinėji, naktimis sapnuoji, pavydi? Aš galiu atsakyti į šita klausima nes, esu tau reikalinga visada tokia buvau tačiau tu kvailys kuris niekada to neišdrįs pasakyt. Suprask tereikia vieno tavo žodžio ir būsiu šalia.

Tik duok man suprasti, kad esu tau reikalinga, kad nori būt kartu ir visi kiti lėks po velnių.

Mylėk mane už mano pamišimą , beprotiškas mintis ir tą vaikišką naivumą . Ir apkabink mane , kai siaubingai pykstu, ar be reikalo pavydžiu .

Soliariumas , špaklius , visa kita . . . Sakai , berniuk elgiuos kaip fyfa ? ? Galvoji domini mane ? Juk pasakoji apie save . . . Norėjai dėmesio - gavai , tai nx čia atsivilkai ? ?

Galbūt , Aš pasikėlus , nes ne kiekvienam noriu būti atvira . . . Galbūt , aš melagė , nes ne visi turi žinoti tiesą apie Mane .

Gyvenimas tai pramoga , zaidimu sale , sachmatu lenta - menka joje tu figura .

Tu nerašyk daugiau žinučių . . . nevargink rankų savo . . . daugiau nešauk manęs vardu . . . nes aš jau nebe tavo !

Kai miršta meilė užgesta žvaigzdės Nutyla paukščiai giesmėse Ruduo į kūną grakščiai įskrieja ir lapkritis jo akyse Kai miršta meilė užtemsta dienos jos nespalvotos akyse nuo tilto kritusi į upę paskęsta ašara lengva kai miršta meilė iškrinta sniegas užpusto širdį sidabru ir tolstančio plakimo aidą su ilgesiu ramiu girdžiu kai miršta meilė sušala kraujas asfaltu rojų aš dengiu ir šventą mėnesienos maldą be tavo vardo jau tariu kai miršta meilė gimsta meilė.

Bet užtenka man žiūrėti į tave, kad suprasčiau kas yra jaukumas.
Ir užtenka akimis tave man liesti, kad suprasčiau, kas yra švelnumas.
Kodėl, kaip, žodžiai pinasi? Nebemoku jų rišliai dėlioti..
O gal ir nemokėjau, apsimetinėjau.Beto Ir nereikėjo, be žodžiu
supratai mane kai buvo man sunku,
kai buvo lengva dalinau tau savo džiaugsma.
Kai būdavo sunku paimdavai dali mano skausmo.
Ačiū Tau. Tai turbūt nebuvo nei dienos be pikčiu atkarpos.
AtsipraŠau, kad palikau, bet kitaip ir būti negalėjo.
Pasaulis pasisuko mum į kitą pusę, nors ir dalinau save per puse.
Mum to neužteko, kad galėtume kartu prabusti.
Aplink tilu, girdžiu šaukimą tavo. Prisimenu kai visa tai dar buvo mano.
Išslydo man iš rankų laimė, kad ir spaudžiu ja savuos delnuos.
Prisimenu 2006-ųjų Vasarą, kai prasidėjo visa tai, ką aŠ galėjau pasaka vadinti.
Nėra sunku man viską prisiminti, bet aš tikiu, kad laikas bėgs,
Bėgs ir paliks tik dulkėtus prisiminimus apie tave.
Žinai, bandau save apgauti. Dabar jau būtų nedarsu man apkabint tave.
Ne valanda ir ne savaitė prabėgo, laikas bėga ir nieko panašaus nebebus.
Turiu daugybę klausimų, bet atsakymo nėra.
Sunku, bet aš kenčiu. Nepalūžti sau pasidažėjau,
O gal bereikalo savim pasitikėjau.