Mintys - Posakiai - Aforizmai

Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiai

Poezija, eilės ir eilėraščiai

Poezija, kurioje atsiskleidžia minčių žavumas. Čia rašomi nebūtinai savos kūrybos eilėraščiai, tačiau ir kitų autorių patikusios eilės. Tiesa, eilės - ne poezija, poezijos kūriniai - eilės.

Rašydami kito autoriaus eilėraštį būtinai nurodykite ir tikrajį jo autorių. Galbūt kaikam eilėraštis sukels tokį žavesį, kad norės rasti daugiau to paties autoriaus eilių.

autoriai:489
autorius: reali @ 02 Aug 2006 08:46 pm
einu gatve ir sutinku einancias sypsenas arba ant saligatviu sedincius liudesius ir stojancius kelia paeiviams... sustoju as, sustoja ir sustoja akimirka, tik sedintis liudesys ar einantis dziaugsmas dairos aplink ir iesko, kam galetu palaikyti kompanija.

,,sirdis pati jaucia, kada jai reikia liudesio, o kada dziaugsmo",- kaip yra pasakiusi ,,eksta paneles" vyr.redaktore agne, todel nebijokite sutikti nei vieno, nei kito. jie ne kaip zmones-neskaudina, bet suteikia musu gyvenimams ugnies ir prasmes.

pabandykite kuri nors nufotografuoti ir isiziurekite i juos, gal jie kazka pasakys?
autorius: BeViLtiska @ 29 Jul 2006 11:45 pm
Aš beprotiškai skubu savo išgalvoto gyvenimo keliu.Aš žiūriu ir nesuprantu, kodėl aplink tiek daug spalvų.Aš tyliu, bet vėl girdžiu tiktai balsus žmonių.Aš vėl tikiu, kad tu sugriausi viską ką turiu.Išdegink mano suledėjusią širdį.Nunuodyk mano troškimą numirti.Paleisk, kad galėčiau viską iš naujo patirti.Užrakink širdyje, kad galėčiau ramybę pažinti, į dangų pakilti.
Aš stengiuosi išgelbėti kiekvieną krentantį lašą.Aš žaviuosi, kaip kraujo troškimas ją veža.Aš turiu slėpt nuo jų savo dangišką pradą.Aš girdžiu jos: "man maža, man maža, man maža"
Aš stebiu kaip laikas pasiglemžia išlaisvintą sielą.Aš žinau, kad po jos prisilietimo nieks nebeužmiega.Aš kas kart užsimerkiu kai jaučiu jos glamones.Mano žodžiai - tai puolusio angelo dejonės
autorius: BeViLtiska @ 29 Jul 2006 11:41 pm
Ten, kur nebuvo tavęs, nebus mūsų... Ten, kur aukojau kitiems - stabmeldžiu būsiu. Jei saulė leisis ten pat, nežvelgsiu nė karto... Jei buvai mano šviesa - mano akys nemato.Išeik, nebegrįžk daugiau... Liūdėt nebeprivalau... Kentėk, aš Dievų prašau... Krauju širdy vėl pasruvau... Kai naktį verksi vėju, kurčias būsiu... Kai laikysi savo delnuos - lyg smiltis nepaklusiu. Ar taip geriau, kai kaklą spygliai tebesmaugia..? Ar tu kelią matei?... Ten manęs niekas nelaukia...
autorius: BeViLtiska @ 29 Jul 2006 11:39 pm
Dangau, nušvieski naktį, akims apakti neleisk...Rėkiu, nuginki baimę, lekiu, kur tavo griausmas ves...Nelauk, suteiks man galios, tavo valia mano likimą lems..Virš jūrų, ledo, žemių plieno sparnai į tavo glėbį neš..
Žeme, palieski sielą, manas maldas pasiglemžki jau...Tyliu, priimk dar vieną, sugrįšiu ten, kur smiltimi buvau...Atimk žaizdotą kūną, tavo tyrumas mane nuplaus...Migdyk į savo sapną, gal ten ramybė manęs lauks...
Aklas pyktis į šviesą neatves,Tuščios viltys tikėjimui pasmerks...Nuogas skausmas atvira žaizda gyvens,Tavo šauksmas vėl amžinai ieškot privers...
O bangos visagalės, tik jūsų valion gyvybę atplukdau...Geriu taip godžiai mirtį, akis surasti tavas bandau...Gramzdink, neleisk išnirti, dar kartą, skausme, prisiglausk...Skalauk ir mano plaukus, kaip tos, kurios jau netekau...
autorius: BeViLtiska @ 29 Jul 2006 11:37 pm
Miestas kur saulė nei kyla, nei teka...Žmonės - jų širdys vos gyvos, vos plaka...Medžiai - lyg šmėklos išvytos iš rojaus...Tu stovi vienas, nelauki rytojaus...
Akys, kurios jau seniai nebemato...Rankos nusvirusios trukčioja šaltos...Lūpos - beformės, sustingusios šlykščiai...Tu jauti pykti, vien skausmą... Išnykti...
Šviesa danguje blės labiau ir labiauNejau nežinai ar nueiti, ar laukt?Tas pyktis ir skausmas suplėšys pusiau...Pamirški jau viltį nėra jos daugiau...Čia liūdesio miestas ir aš čia gimiau...
Bandai tu pabėgti nuo visko aplinkui...Kelio nėra - jis seniai dingo...Tavo kūnas visai be saulės sustingo,Veidu į žemę - niekas vėl neišgirdo....Bespalvių namų tamsa ir šešėliai,Minioje svetimų aklas, vienišas sėdi...Jaučiu tavo baimę, skausmą ir pyktį,Apakintas jų tu jau pradedi nykti....
autorius: BeViLtiska @ 29 Jul 2006 11:30 pm
..Šis liūdesys paslėptas mano akyse...
...nė vieno gesto, nė vieno įkvėpimo..
..nereiškianti njeko šypsena tuščia...
...taj paskutinės sekundės..
..pabėgt iš čia..?...
...kažkur manęs laukia, kažkur nekenčia..
..nebeverta dėl to liūdėt ir verkt...
...kartajs noriu būti vienas..atsiriboti nuo visko..
..o kartajs tajp trūksta kažko...
...kas ištartų žodžius:..
..“aš visada būsiu su tavim“...
...arba tiesiog tylėtų..
..belieka man ištarti:
...aš pavargau nuo visko..
..aš noriu.......................
autorius: Viae @ 27 Jul 2006 01:54 pm
Šiandien vergai yra laisvi,
Nes taip pasakė jie.
Imperatoriai, karaliai - nesvarbu.
Visi jie bejausmiai tironai.

Laisvi iki tol, kol išauš,
Kaip senovės Egipte:
Viena naktis vergui skirta,
Pabūt visagaliu faraonu,

Nežinant, kad ryte
Jo paties galva, jau kabos ant tvoros.
Ir taip kas kart,
Vos tik valdovai užsigeidžia mirties.

Dėl džiaugsmo bejausmiams žmonėms,
Dėl skausmo matomo žūstančiose akyse.
Jie jaučia panieka vergams,
Nes niekada neištvertų tiek, kiek ištveria jie.

Vergai yra laisvi -
Iki kito ryto,
Kai baigsis naktis,
Vergus tarsi šunis išžudys.

Taip jau priimta -
Tu vergas - neturi jausmų,
Tu kaip šiukšlė pakelėj -
Nereikalinga.

Tačiau dabar vergai yra laisvi,
Ir jie supranta, jog mirs,
Bet jie turi akimirkas
Ir jas gyvens.
autorius: spirgute @ 25 Jul 2006 06:33 pm
Ant balto sniego krisdama,
Zvaigzde zariju daug pasejo.
O as per sniega begau klupdama,
Bet ju surinkti negalejau.

Staiga atgniauzusi rankas
Delnuos isvydau kibirkstele,
Zerejo ji vaiskia sviesa
Ir vilti man sirdy pasejo.

Kaip rytmecio rasa skaidri
Vaivorykstes spalvom delne ji sviete,
Glaudziau ja,sildziau sirdimi...
Gyvenimu ji dziaugtis kviete.

[E.Telisauskiene]
autorius: Rokas @ 13 Jul 2006 07:42 pm
KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

Radauskas, Henrikas.

<< ankstesnės 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 kitos >>

slapyvardis:
emailas: (neprivalomas)

| nebeprisiminti

Apie ką mes čia?

  • Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". – F. de Larošfuko.
  • Sentencija - trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis; aforizmas.
  • Citata - rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti.

Mintys apie Paskolas
Tikslus laikas Lietuvoje