Mintys - Posakiai - Aforizmai

Friedrichas Schellingas (1775-1854) - vokiečių klasikinės filosofijos atstovas, kurio idėjos priklauso didingam intelektualiniam kosmosui, sukurtam L Kanto, J. Fichte's, G. Hėgelio ir kitų mąstytojų, gyvenusių ir kūrusių XVIII ir XIX a. sandūroje, kai Vokietijos dvasinis gyvenimas pasiekė nepaprasto intensyvumo ne tik filosofijoje, bet ir kitose kultūros srityse. Šiame kosmose F. Schellingas užima jei ir ne išskirtinę, tai bent jau labai svarbią vietą. Tiesa, F. Schellingo filosofija istorikų vertinama atsargiai, su išlygomis ir rezervais. Kanto ir Hėgelio vardai jau tapo chrestomatiniais, ir milžiniška jų idėjų įtaka, nusitęsusi per visą XIX a., pasiekė net mūsų laikus, o Schellingo idėjos, nors niekada nebuvo visiškai užmirštos, kol kas netapo chrestomatine klasika.

Kodėl taip atsitiko? Į šį klausimą atsakyti nėra lengva, nes vėlesnių kartų požiūris į praeitį priklauso nuo daugybės atsitiktinumų ir istorijos kaprizų, kuriuose dažnai nesama nei logikos, nei objektyvumo, nei pagaliau teisingumo. Paminėsiu tik porą dalykų. Schellingas kaip filosofas subrendo nepaprastai anksti, dar nesulaukęs dvidešimties metų, bet, deja, patyrė tipišką vunderkindo lemtį. Tik ką išaugės iš vaiko amžiaus, jis tapo įžymybe ir buvo beveik be išlygų įrašytas į vokiečių filosofijos klasikus. Patys pirmieji jo veikalai buvo iškart pripažinti amžininkų, ir 23 metų jaunuolis, dar neapsigynęs disertacijos, tapo Jenos universiteto profesoriumi - atvejis anų laikų Vokietijoje visiškai unikalus. Tačiau taip anksti ir taip ryškiai įsižiebusi mąstytojo žvaigždė netrukus ėmė blėsti, ir po dešimties metų ją visiškai užtemdė Schellingo jaunystės bičiulis ir varžovas filosofijos srityje G. Hėgelis, savo didinga, sakytume, megalomaniška panlogistine sistema ir monumentaliais veikalais apstulbinęs ne tik Vokietiją, bet užhipnotizavęs beveik visą Europą ir net Rusiją. XIX a. intelektualai jautė beveik patologinį poreikį visa apimančių filosofinių sistemų, į kurias, tarsi į paties Dievo padarytą etažerę, būtų sudėta viskas, kas tik žinoma apie gamtą ir istoriją nuo Adomo ir Ievos laikų. Hėgelis šį poreikį patenkino idealiai; jis nesidrovėjo pareikšti, kad esąs paties pono Dievo intelekto atstovas šioje žemėje ir žinąs viską. Schellingas, deja, nebuvo taip tvirtai įsitikinęs savo dieviškaisiais įgaliojimais, ir per visą ilgą gyvenimą taip ir neįstengė susisteminti savo įvairiaspalvių, dažnai genialių, filosofinių intuicijų. Jis net neparašė nė vieno fundamentalaus veikalo, apimtimi, nuoseklumu, architektonika ir išbaigtumu bent iš tolo galinčio lygintis su Kanto Grynojo proto kritika arba Hėgelio Dvasios fenomenologija, o „laiko dvasiai" reikėjo kaip tik tokių monumentų. Schellingas buvo ieškotojas, o ne konstruktorius, poetas, o ne architektas. Jo tikroji stichija -kas akimirką atsinaujinantis atvirumas nežinomybei, klausimas, į kurį nesama galutinių atsakymų. Kaip tik tai trukdė jam viską tvarkingai sudėlioti į sistemos stalčiukus. Kaip tik todėl ir amžininkai, ir įpėdiniai jam neuždėjo filosofijos monarcho karūnos.

Bet esama dar vienos, netgi svarbesnės, priežasties, dėl kurios Schellingui nebuvo lemta tapti ano meto sielų vedliu. XIX a. intelektualai pasižymėjo vienu abejotinos vertės bruožu -jie buvo pamišę dėl istorijos. Pasaulinės istorijos fantomas užvaldė jų sielas tarsi narkotikas. Istorija išstūmė Dievą ir gamtą. XVIII a. pabaigoje prasidėjusi revoliucijų, socialinių utopijų ir totalinių ideologijų epocha taip susiaurino ano meto vidutinio intelektualo akiratį, kad jame liko tik žmogiškieji dalykai. Visa, kas yra, yra žmogus - šitaip galima apibūdinti tokią panhoministinę nuostatą. Fichte's teroristinis Aš ir Hėgelio panlogizmas puikiai nusakė šitą aklumą ir siaurakaktišką abejingumą visa tam, kas netelpa į siauros panhoministinės optikos lauką. Tuo tarpu Schellingo dievaitė vis dar buvo gamta, ir ne toji buldozerinė, geležiniams mechanikos dėsniams pavaldi gamtos karikatūra, kurią entuziastingai tapė Spinoza, prancūzų materialistai ir matematinės-eksperimentinės gamtotyros fanatikai, ne toji, kuri labiau priminė fabriką, o ne žydinčią obelį, o toji, kur vis dar patekėdavo ir leisdavosi saulė, pražysdavo ir nuvysdavo gėlės, kur rytmečiais rasodavo žolynai, o upokšniuose žaidė upėtakiai; gyva, stulbinančia spalvų, formų, garsų, amžinos jaunystės gausa trykštanti gamta, pramotė, lopšys, visų žmogiškųjų dalykų žemė ir dangus, dievų bei demonų prieglobstis ir namai. Štai tos regimos ir apčiuopiamos gamtos negalėjo užmiršti Schellingas. Štai toji gamta, o ne istorija jam buvo tikroji žmogaus dvasios tėvynė. Loginiai ir matematiniai gyvosios gamtos pakaitalai jam, kaip ir Goethe'i, kėlė pasišlykštėjimą, sumišusį su nerimu ir baime. Schellingas dar anuo metu pranašiškai jautė grėsmę, glūdinčią teroristinio proto konstrukcijose, į kurias buvo negailestingai spraudžiama tikroji, į jokias lygtis, jokias formules ir jokias teorijas netelpanti gamta. Štai kodėl amžininkai nelabai mėgo jo filosofiją. Jie šlovino grynąjį protą ir geležinę logiką, kurių šeimininkas, bet kartu ir vergas, buvo skaičiuojantysis žmogus. Europa pergalingai žygiavo į technologinį rojų. O Schellingui rūpėjo ne gamtos užkariavimas ir techninis išprievartavimas, bet harmoninga žmogaus ir gamtos pusiausvyra, toji sandermė tarp žmogaus ir jo pramotės, kai žmogaus siela nepraranda gamtiškumo, o gamta pulsuoja sielos ritmu.

Šią sandermę, šią judrią ir net tragišką žmogaus ir gamtos tapatybę ar veikiau amžiną giminystę Schellingas vadino dvasia. Taigi dvasia jam nėra tik žmogaus nuosavybė, sutampanti su grynuoju mąstymu, kaip skelbė Fichte ar Hėgelis. Idealusis pradas yra tik viena dvasios pusė; kita pusė, neatskiriama nuo pirmosios, išauga iš gamtos įsčių, iš žemės tamsos. Žmogus nėra angelas ar grynojo proto mašina; jame sutelkta visa tamsiojo prado galia ir kartu - visa šviesos ir meilės jėga, kylanti iš idealiųjų jo sielos sandų.

Štai kodėl laisvės klausimas Schellingui iškyla ne kaip Buridano asilo problema - kurią šieno kupetą pasirinkti, tą, kuri kairėje, ar tą, kuri dešinėje. Pagrįsti laisvę ne vien kaip liberum arbitrium, bet ir kaip visos esinijos bruožą ar net pačią esmę - štai kokį uždavinį kelia Schellingas ir bando jį spręsti traktate Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai. Laisvės klausimas jam neatsiejamas nuo visos esinijos

sąrangos, o ne vien nuo žmogaus valios kaprizų. Smelkdamasis į šią sąrangą, realią ir gyvastingą laisvės sąvoką Schellingas apibūdina šitaip: laisvė yra gėrio ir blogio, pasireiškiančio ne tik žmoguje, bet savotiškai ir visoje esinijoje, galimybė. Aiškindamiesi laisvės fenomeno sklaidą, patenkame į patį Schellingo metafizikos centrą, kur iškyla visai netikėtas Dievo vaizdinys, paneigiantis ir krikščioniškąjį, ir deistinį, ir pagaliau net kasdieniškąjį Dievo paveikslą. Laisvės, vadinasi, gėrio ir blogio galimybės, šaknys glūdi neišmatuojamoje Dievo gelmėje, o žmogaus laisvė yra tik tos gelmės išsiveržimas į paviršių. Dievas Schellingui nėra grynojo gėrio, grynojo grožio ar grynojo protingumo šaltinis; Dievas juolab nėra vien dorovinė pasaulio tvarka; ne, jis „turi savo gelmėse visai kitų ir daug gyvybingesnių varomųjų jėgų". Kadangi Dievas nėra loginė ar dorovinė mašina, kadangi, kaip sako Schellingas, jis yra gyvenimas, meilė ir asmuo, kadangi jis yra gyvasis Dievas, jame turi glūdėti tikrąjį gyvastingumą sudarantys pradai, o tas tikras gyvastingumas yra dinamiška šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, būties ir nebūties dermė. Štai kodėl gyvasis Dievas nėra tik monotoniška grynosios idealybės skaidruma; jame glūdi tamsusis pagrindas - potenciali blogio, chaoso, nebūties, bet kartu ir pačios laisvės, pragarmė. Dievas yra dviejų pradų - kuriančiojo ir naikinančiojo, būties ir nebūties, gėrio ir galimo blogio - vienis. Tamsusis pagrindas yra gamta pačiame Dieve, vadinasi, neatskiriama Dievo prigimties dalis, kuria jis negali disponuoti kaip tinkamas. Gamta ir žmogus, iškylantys iš Dievo gelmės, irgi turi abu pradus-būties ir nebūties, šviesųjį ir tamsųjį. Tačiau tai, kas Dieve ir gamtoje susilieję į vienį, žmoguje gali išsiskirti ir atsiskirti. Šitaip Dievo tamsusis pagrindas žmoguje gali virsti ir virsta aklos savivalės, o kartu ir blogio šaltiniu. Blogis nėra pats tamsusis pagrindas; blogis atsiranda tada, kai žmogus laisvės aktu pasirenka tamsųjį pagrindą ir nukreipia jį prieš meilės ir šviesos pradą. Todėl blogis yra dvasios aktas, o ne kokia nors gamtinė būtinybė, pavyzdžiui, aistros ar atsidavimas jusliniams geiduliams.

Ką visa tai reiškia? Ar Schellingo laisvės dialektika yra tik gnostinių kliedesių rinkinys, ar joje esama esminės tiesos, atskleidžiančios giliausią esinijos sąrangą ir žmogaus prigimtį? Lėkštojo racionalizmo adeptai arba „moksliškai mąstantys" filisteriai Schellingo intuicijose, be abejonės, įžvelgs tik niūrias mistiko fantazijas, grąžinančias mus į ankstyvuosius viduramžius ar vėlyvąją antiką, kai nesuskaičiuojamų gnostinių sektų ginčai kaip tik ir sukdavosi apie tokius sveiko proto ar matematinės formulės nepagaunamus dalykus. Bet galbūt tie dalykai ir yra svarbiausi kaip tik todėl, kad jie nepasiekiami lėkštam, skaičiuojančiajam mąstymui. Jei jie netelpa į matematines lygtis ar kokį nors „metodą", tai nereiškia, kad jų išvis nėra. Jei nesame sukaustyti tariamo moksliškumo prietarų ir kompiuterinės mąstysenos, mums staiga atsiveria paprasta, bet lemtinga Schellingo intuicijų tiesa, įsismelkianti į pačią esinijos širdį. O toji širdis išties susidvejinusi. Kad ir kaip vadintume esiniją - Dievu, gamta ar pasauliu, - visur išvysime amžiną vienas kitą neigiančių pradų - formos ir chaoso, būties ir nebūties, pastovumo ir kaitos, gyvenimo ir mirties, dermės ir nedermės - žaismę, kuri kartu yra ir tų pradų harmonija,

ir nuolatinis jų tarpusavio vaidas. Šiaip ar taip, gamtoje šie pradai išties susilieję, neatsiskyrę vienas nuo kito, ir iš jų judrios sandermės iškyla visas gamtos gyvastingumas, ir švelnus, ir žiaurus, ir globojantis, ir žudantis, ir gimdantis, ir marinantis. Ir kol žmogus savo sieloje išsaugo šių pradų-šviesiojo ir tamsiojo, protingojo ir neprotingojo, intelekto ir širdies - pusiausvyrą, jis, kaip pasakytų Schellingas, lieka „centre", taigi nepažeidžia tragiškosios sandermės ir amžinųjų esinijos įstatymų. Bet žmogus - čia Schellingas absoliučiai teisus - gali pažeisti trapią esinijos harmoniją, ir kaip tik todėl, kad jo racionalusis pradas gali atitrūkti nuo savo tamsiųjų, tačiau patį protą maitinančių ir jo beribes pretenzijas tramdančių šaknų. Tada protas, lyg iš žemės išrautas medis, pakimba tuštumoje. Tada vienoje pusėje lieka sterilus intelektas, o kitoje -gryna instinktų ir chaotiškos pasąmonės tamsa; vienoje pusėje beaistris skaičiuojantis protas, kitoje - išprotėjusi aistra; vienoje pusėje kraują stingdanti logika, kitoje - ne mažiau pražūtingas chaosas. Ir tada prasideda žmogaus agonija; tada prasiveržia blogis, ir žmogus virsta naikinimo pabaisa. Intelektas atsisuka prieš tamsųjį pradą, kuris ir tapo tamsus dėl to, kad jį paliko proto šviesa, ir be gailesčio puola jį naikinti. Bet ir tamsusis pradas, nebenuskaidrintas švelnaus proto, su šėtoniška neapykanta užpuola priešu tapusį intelektą. Esinijoje vykstantis vaidas, galiausiai tarnaujantis harmonijai, į dvi puses perskilusioje žmogaus sieloje įsiliepsnoja ir, išėjęs į paviršių, virsta totaliniu karu - žmogaus karu prieš gamtą, proto ir jausmų nederme, sąmonės ir pasąmonės priešprieša. Ši nedermė galiausiai virsta net socialinėmis katastrofomis. Bendruomeninėje egzistencijoje įsigali politinis racionalizmas, kuriantis totalitarinę visuomenę, kur techninis intelektas paverčiamas negailestinga individo naikinimo mašina. Kartu prasideda masės žmogaus karas prieš aukštąją kultūrą, brutalios jėgos karas prieš savo priešingybę - anemišką elitinį ar sektantišką „dvasingumą". Šį karą galima pavadinti globaline revoliucija, kurios padariniai, net pernelyg akivaizdūs mūsų šimtmetyje, badyte bado akylesnio žmogaus akis, tačiau tik nedaugelis supranta tikrąsias šios viską naikinančios revoliucijos priežastis.

Laisvės eonas yra teroro karalystė, jei tik ši laisvė kyla iš minėto žmogaus sielos susidvejinimo. Tokia laisvė gali tarnauti tik blogiui. Štai ta paprasta ir lemtinga Schellingo mintis, skleidžiama šiame unikaliame traktate. Galbūt mes net geriau už patį mąstytoją nuvokiame šios minties didybę ir tragizmą. Neatsitiktinai Martinas Heideggeris šį Schellingo traktatą pavadino giliausiu XIX a. filosofijos kūriniu, šitaip jo autoriui atiduodamas pirmenybę net prieš lėkštoką Kanto ar Hėgelio racionalizmą. Savotiškai lemtinga ir tai, kad kaip tik šis Schellingo veikalas - pirmasis, išvydęs šviesą lietuvių kalba. Svarbiausios jame skleidžiamos intuicijos, o pirmiausia didi pagarba gamtai, nesunkiai atlieps lietuvio gamtojautą, kurią galime laikyti galbūt unikaliausia mūsų sielos kertele. Neabejoju, kad įdėmus skaitytojas šiame traktate, beje, parašytame galinga kalba ir išraiškingu stiliumi, ras tokių vietų, kurios palies giliausias jo sielos stygas. Šito leidžia tikėtis ne tik paties traktato turinys, bet ir puikus Alfonso Tekoriaus vertimas.