Mintys - Posakiai - Aforizmai

Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiai

Apie “regėjimo apgaules”

Jekaterina Lavrinec
Vilniaus Universitetas, Filosofijos fakultetas

Ar jums teko kada nors apsirikti, vieną žmogų palaikyti kitu (pavyzdžiui, praeivį gatvėje palaikyti savo pažįstamu)? Atrodo, tokio pobūdžio apsirikimų pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, ir mes beveik nekreipiame į juos dėmesio – nebent papasakojame pažįstamiems kaip komišką epizodą. Atsidūrę tokiose situacijose, sakome, kad mums “pasivaideno”, t.y. pasirodė, jog matome savo pažįstamą. Kaip tokio apsirikimo priežastį paprastai nurodome tam tikrus išvaizdų panašumus (figūra, drabužiai, veido bruožai); be to, galime pasiskųsti silpnu regėjimu ar nepalankiomis matymo sąlygomis. Atkreipkime dėmesį, kad nurodytos priežastys yra lyg už mūsų, o vartojami tokiems įvykiams aprašyti veiksmažodžiai tarytum liudija apie mūsų pasyvumą, neprisidėjimą prie įvykusios klaidos. Suklydę nesakome “pamačiau savo pažįstamą”, bet “man pasirodė, kad tai buvo jis”. Susidaro keistas įspūdis, kad už tokio pobūdžio paaiškinimų slepiasi mintis “aš čia niekuo dėtas”. Tuo būdu apsirikimo situacijų paaiškinimai skirti veikiau ne paaiškinimui, o savotiškam pasiteisinimui, ir galbūt, nusiraminimui. Iš tikrųjų, įdėmiau į juos pažiūrėję, suprasime, jog išvaizdos panašumai, silpnas regėjimas, tamsa yra veikiau apsirikimo sąlygos, bet ne priežastis.

Analogišką apsirikimo situacija aprašoma Edgar Poe novelėje “Akiniai”. Dėmesio centre – jaunąjį lovelasą kamuojantys meilės išgyvenimai. Tokią situaciją galima pavadinti banalia, jei ne viena aplinkybė: jaunojo žmogaus meilės objektas iš tikrųjų neegzistuoja, visos herojaus emocijos yra nukreiptos į fantomą, vaiduoklį. Jo “prototipas” buvo aštuoniasdešimtmetė moteris, kurią aistringas lovelasas pamatė teatre. Teatro apšvietimas bei jaunojo žmogaus trumparegystė buvo ne kas kita kaip palankios sąlygos susiformuoti jaunos gražios moters įvaizdžiui. Iš tolo pamatęs neaiškią moters figūrą, novelės herojus lyg pradeda priskirti jai tam tikras savybes, bruožus – ir galiausiai mato savo moters idealą (arba, kitaip sakant, iškviečia vaiduoklį). Sukonstruotas įvaizdis užgožia realią moterį – jis yra aiškesnis ir ryškesnis už tikrovę. Vaiduoklio egzistavimas ilgainiui užima vos ne pagrindinę vietą jaunuolio gyvenime. Bet galų gale ateina žiaurus praregėjimo momentas: pagrindinis šios istorijos veikėjas, užsidėjęs akinius, pagaliau pamato savo tikrąjį meilės objektą.

Pabandykime atgaivinti savo atmintyje kokią nors iš panašių situacijų. Ką mes jaučiame, kai pasirodo, kad prieš mus stovi visai ne tas žmogus, kurio laukėme? Dažniausia patiriame pasimetimą, suglumimą, vienu momentu net negalime suprasti įvykusios metamorfozės – visi paaiškinimai, įvardijimai ir vertinimai ateina vėliau. Atrodo, žodis “metamorfozė” čia geriausiai tinka: faktiškai vienas žmogus mūsų akivaizdoje virsta kitu; ir šiuo kulminaciniu momentu trumpam prarandame tvirtą žemę po kojomis. Vienas iš būdų apsiginti nuo tokio pobūdžio sutrikimų yra tiesiog nekreipti dėmesio, ignoruoti įvykius ir reiškinius, kurie gali suardyti mūsų ramybę. Paprastai mums gana lengvai pavyksta tai padaryti – juo labiau, turime vos ne universalią raminančių paaiškinimų sistemą: jei kas nors nesutampa su mums įprastos tikrovės vaizdu, sakome, kad mums pasivaideno. Panašiu būdu ir E. Poe “pateisina” aukščiau minėtos istorijos pagrindinį veikėją, jis nurodo į jaunojo žmogaus trumparegystę kaip raktinį susiklosčiusios situacijos momentą: jaunas žmogus nepatektų į pikantišką situaciją, jeigu nešiotų akinius. Turime dar vieną gerą, daugeliui atvejų tinkančią frazę – “visiems nutinka“, “kiekvienam pasitaiko“ (galimos šio pasakymo variacijos). Mums yra svarbu žinoti, kad panašias situacijas tenka patirti beveik kiekvienam – ši mintis mus nuramina. Mat apie tam tikro atvejo “normalumą” dažnai sprendžiama pagal tai, kiek žmonių išgyvena analogiškus dalykus. Tuo būdu įtikiname save, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti, taip susigrąžindami “tvirtą žemę”. Jei kiekybinė analizė rodo, kad koks nors atskiras įvykis nesutampa su daugumos patirtimi, pradedama kalbėti apie patologiją (šiuo atveju paguodą – bet ne tvirtą gyvenimo pagrindą – gali teikti tik mintis, kad šis atvejis yra “ypatingas”).

Galėtume pabandyti atsisakyti šių bendrai priimtų nusiraminimo priemonių ir rekonstruoti pačią apsirikimo situaciją. Grįžkime prie aukščiau minėtos metamorfozės – prie to paties momento, kai vietoj vieno žmogaus pamatome kitą (kai tai, ko buvo laukta, virsta tuo, kuo jis yra). Vadindami šią situaciją “metamorfoze”, bandome atsikratyti išankstinio situacijos vertinimo – tokio, kuris yra įkūnytas frazėse “apgaulinga regimybė” arba “regėjimo apgaulė”. Metamorfozės metu vienas žmogus mūsų akivaizdoje virsta kitu; ir kol mūsų sveikas protas neužvers kaltės regėjimo triukams, abu žmonės – ir tas, apie kurį vėliau mes sakome “pasivaideno”, ir tas, kurį mes palaikėme savo pažįstamu, – turi lygias tikrumo teises. Iš pradžių matėme vieną žmogų, po to – kitą.

Čia galėtume prisiminti vadinamuosius figūros ir fono paveikslus, paprastai naudojamus žmogiškojo suvokimo ypatumų demonstravimui: vienas vaizdas gali pakeisti kitą, priklausomai nuo to, ką mes laikysime fonu, o ką – figūra. Būtų absurdiška bandyti nustatyti, koks iš galimų vaizdų yra pirminis, ir juo labiau – koks yra tikresnis. Tačiau jeigu tokio pobūdžio pasaulio vaizdo “virpėjimai” ir mūsų pačių dvejojimai taptų mūsų palydovais kasdieniame gyvenime, tai ardytų pastovumo, tikrumo bei saugumo jausmą: mat pasaulio vaizdo vientisumas liudija apie mūsų pačių “Aš” vientisumą. Galime tik spėti, kokiu būdu sugebėtų tvarkyti savo kasdienį gyvenimą žmogus, kuris ne tik pripažintų (intelektualiniame lygmenyje), bet ir išpažintų dviejų paralelinių pasaulių egzistavimo faktą. Tai, kas jau buvo pasakyta apie transformacijos situaciją, veikiau susiję su dviejų ar daugiau pasaulių galimybės klausimu. Tačiau kasdieniame gyvenime tas klausimas pašalinamas: kokiu tvirtinimu bepradėtume, galiausiai prieisime tokį sprendimą, ar paaiškinimą, kuris atitiks žmogui būdingą siekimą išlaikyti gyvenimo stabilumą (nors šis siekimas dažnai gali būti mūsų galimybes ribojančiu veiksniu). Galiausiai tiek mūsų proto veikla, tiek gynybinių mechanizmų funkcionavimas yra nukreiptas į tą patį tikslą – pastovaus, stabilaus, įprasto pasaulio vaizdo išlaikymą.

Atrodo, pasaulio vaizdo išsisluoksniavimo ar paralelinių pasaulių atsiradimo aprašymo pavyzdžiu galėtų būti kitas E. Poe apsakymas, pavadintas “Sfinksas”, aprašantis vieną žmogų vidury dienos kamuojantį košmarą. Įsivaizduokime situaciją: jūs užmetate akį į vaizdą už lango ir staiga pamatote nusileidžiančią nuo kalno šlykščią pabaisą, kuri yra ne mažesnė už dramblį, su iltimis, ragais, žvynuotais sparnais, gauruotu kūnu ir kaukolės atvaizdu ant krūtinės. Kokia būtų jūsų pirma mintis? Paprastai tokiose situacijose turime dvi alternatyvas: pradėti galvoti apie savo psichinę sveikatą arba (kas yra priimtiniau) tikėtis, kad visa tai, ką matome, yra tik sapnas. Toks būtų nuraminantis paaiškinimas, tačiau dar lieka surasti išeitį iš šios keblios situacijos. Situacija yra “kebli” dėl jos vidinio prieštaringumo: iš vienos pusės, mes žinome, kad tokių pabaisų mūsų pasaulyje egzistuoti negali, iš kitos pusės, prieš akis turime mūsų įsitikinimus griaunantį dalyką. Pašalinti prieštaravimą galima išeinant iš jo – juk mes patys esame viena tokio pobūdžio prieštaravimų atsiradimo sąlygų. Ta išeitis yra gana paprasta: užmerkti akis arba tiesiog apalpti (ką ir padaro E.Poe aprašyto įvykio herojus).

Tačiau sąmonės praradimas dar nereiškia susiklosčiusios situacijos sprendimo. Jeigu mums nepavyksta savęs įtikinti, kad tai, ką mes matėme, buvo tik mūsų vaizduotės triukas (“regėjimo apgaulė”), turime bent pasistengti racionaliai paaiškinti tai, kas įvyko. Nors užmiršimas turbūt yra efektyvesnis vaistas nuo nerimo: mums yra žymiai svarbiau pamiršti keliančius nerimą prisiminimus, nei rasti atsakymus į tai, kas viršija mūsų supratimą. Tačiau tam, kad pamirštumėme, mes turime tarsi “nuvertinti” tuos įvykius, įtikinti save, kad jie nėra ypatingi. Minėto apsakymo veikėjui gana lengvai pavyksta tai padaryti: jis papasakoja apie savo košmarą draugui, ir tas, paėmęs gamtos istorijos pagrindų kursą, suranda jame išsamų tos pačios pabaisos aprašymą. Siaubūnas pasirodė esąs ne kas kita kaip vabzdys iš Sphinx giminės. Košmaras buvo įvardintas, vaiduoklis – nugalėtas, įprastas kasdienis pasaulis – grąžintas. Dabar turi būti padarytas paskutinis žingsnis: atskiri elementai turi būti sudėti į visumą; tam tikru būdu turi būti susietas, pavyzdžiui, pabaisos dydis su vabzdžiams deramu dydžiu. Antraip tektų kalbėti apie du skirtingus pasaulius, iš kurių vienas būtų mums įprastas pasaulis, o kitas – nenormaliai stambių būtybių pasaulis. Veiksnys, suvedantis į vieną “paralelinius pasaulius”, atstatantis įprastinę kasdienę gyvenimo tvarką, yra vėlgi mintis apie “regėjimo apgaulę”: minėtos novelės herojų nuramina paaiškinimas apie matymo rakursą – netikėtai pamatytas vabzdys pasirodė esąs siaubūnas, kadangi buvo pernelyg arti herojaus akies.

Tarp daiktų-reiškinių ir jų pavadinimų yra glaudus ryšis: “teisingai” įvardyti daiktai ar reiškiniai įgauna savo vietą pasaulyje. Prisiminkime E.Poe aprašytą situaciją: žmogus žiūri pro langą ir kažką mato. Tą kažką jis pavadina “pabaisa” – ir iš karto prisiriša prie tam tikro matymo; jam net į galvą neateina mintis, kad tai gali būti vabzdys. Bet kai tik daiktai buvo pavadinti savo vardais, jie įgavo jiems prideramą pavidalą ir vietą pasaulyje. Įvardindami daiktus, nustatydami jų vietą mūsų kasdieniame pasaulyje, mes pasirenkame vieną iš daugelio pasaulio matymo galimybių.

Ne visai aiškioms gyvenimo situacijoms pasitaikius, paprastai siekiama tenkintis bendrai priimtomis frazėmis, kurios ne tik nuramina mus, bet kartu parodo kiekvieno atskiro atvejo “normalumą”. Mums yra svarbu atitikti tam tikrus standartus, likti tam tikruose rėmuose, neišeiti už mums įprastos kasdienybės ribų – visa tai yra susieta su siekimu išlaikyti stabilumą. Bet kokia kaina. Frazės “regėjimo apgaulė” ar “apgaulinga regimybė” gali būti traktuojamos kaip kasdienei gyvenimo tvarkai gresiančių reiškinių nuvertinimo priemonės. Sutikdami su tuo, kad koks nors įvykis buvo ne daugiau kaip mūsų regėjimo triukas, tuo pačiu sutinkame ir su tuo, kad jis nereikšmingas, todėl į jį galima nekreipti dėmesio.


© Jekaterina Lavrinec, 2003