Mintys - Posakiai - Aforizmai

Kas yra grynojo intelekto schemiškumas?

Dovilė Dimšaitė

Aiškinantis, kas yra grynojo intelekto schemiškumas, teks pakartoti kai kuriuos jau žinomus dalykus. Tačiau, matyt, tokie pasikartojimai, aiškinantis Kanto filosofinę teoriją, neišvengiami. Pavyzdžiui, kaip matysime, vėl ypatingas vaidmuo bus skiriamas laikui, kuris bus susietas su nauju elementu – grynojo intelekto schemomis.

Klausimas, kas yra grynojo intelekto schemiškumas labai svarbus dviem prasmėm, viena vertus, nes aiškina problemą, kurią jau anksčiau Kanto svarstymuose apie intelektą ir empirinius vaizdinius galėjo įžvelgti kiek pastabesnis protas, kita vertus, šios problemos sprendimas „tiesia kelią“ tolimesniems svarstymams, jis tiesiogiai susijęs su klausimais, kuriuos šiandien dar svarstysime, pirmiausia klausimu, kas yra patyrimo analogijos?

Kokia ta mano minėta problema, kurią jau buvo galima nujausti? Nors ji jokiu būdu nėra paprasta, tačiau suformuluoti galima pakankamai aiškiai. Jos esmė tokia: akivaizdu, kad Kanto pateiktoje teorijoje, kiek mes jos iki šiol jau išsiaiškinome, susiduria du radikaliai skirtingos prigimties dalykai, tai intelektas, konkrečiau, intelektinės kategorijos ir reiškiniai. Tai radikaliai skirtinga, nes juk jutiminė medžiaga yra aposterioriška, o intelekto suteikiama forma - apriorinė. Šie dalykai tokie skirtingi, kad natūraliai kyla klausimas apie jų sąveikos galimybę, kaip galimas jų sujungimas pažinime? Skyriuje „Grynųjų intelektinių sąvokų dedukcija“ Kantas jau paaiškino, kaip intelekto sąvokos gali turėti objektyvią reikšmę, tuo jau neabejojama, tad problema kitur. Taigi, tampa akivaizdu, kad trūksta kažkokios šiuos radikaliai skirtingus dalykus jungiančius grandies, kažkokio trečio veiksnio. Situacija pakankamai sudėtinga, nes tas tarpinis veiksnys turi turėti ir kažką bendra ir su jutimiškumu, ir su intelektu, tai turėtų įgalinti juos taikyti vieną su kitu.

Kanto žodžiais tariant „Aišku, kad turi egzistuoti kažkas trečia, vienarūšiška su kategorija, ir, kita vertus, vienarūšiška su reiškiniais, kas įgalina kategorijas taikyti reiškiniams. Šis tarpinis vaizdinys turi būti grynas (neturintis nieko empiriška) ir vis dėl to i n t e l e k t i n i s, o kita vertos, j u s l i n i s. Kaip tik tokia yra transcendentalinė schema“. Transcendentalinė schema ir yra ta trūkstama jungiančioji grandis, ji yra tarsi tiltas, sujungiantis kategorijas ir reiškinius, grynąsias intelektines sąvokas ir juslumą.

Pateikęs transcendentalinės schemos apibrėžimą, Kantas imasi aiškinti, kad jungiantis veiksnys yra laikas. Šis nelygumas ir „peršokimas“ prie laiko, kaip jungiamosios grandies, kiek suglumina, bet vėliau viskas daugiau mažiau susiejama ir paaiškinama, kai pereinama prie grynųjų intelektinių sąvokų schemų.

Taigi, laikas yra visų vaizdinių susiejimo formali sąlyga, a priori jis apima grynojo stebėjimo įvairovę. Transcendentalinis laiko apibrėžimas vienarūšis su kategorija ta prasme, kad jis yra bendro pobūdžio ir remiasi apriorine taisykle. O iš kitos pusės, laiko transcendentalinis apibrėžimas vienarūšis su reiškiniu, nes laikas dalyvauja kiekviename empiriniame reiškinyje. Tad Kantas teigia: „Dėl to pasidaro galima kategorijas taikyti reiškiniams, remiantis transcendentaliniu laiko apibrėžimu, kuris, kaip intelektinių sąvokų schema, tarpininkauja reiškinius subordinuojant kategorijoms“.

Reikia kiek smulkiau apibūdinti ir pakomentuoti, kas yra schema, kad pagaliau būtų galima konkrečiai išsiaiškinti mechanizmą, kaip schema ir laikas sujungia reiškinius ir intelekto kategorijas. Schema išreiškia tai, kad mūsų grynosios sąvokos, kuriomis mes operuojame, atsiranda ne kažkokiu abstrakcijos, bet konstrukcijos būdu. Schemą galima suprasti, kaip vaizduotės produktą, tačiau jos negalima tapatinti su vaizdu: „Pati savaime schema visada yra tik vaizduotės produktas, bet kadangi vaizduotės sintezė apima ne atskirą stebinį, o tik vienumą juslumo apibrėžime, tai schemą vis dėlto reikia skirti nuo vaizdo“.

Schemos nėra objektų vaizdai ar atspaudai, o tik vaizdiniai. Vėl cituoju Kantą: „Šį bendro būdo, kuriuo vaizduotė pateikia sąvokai vaizdą, vaizdinį aš vadinu šios sąvokos schema“. Schemos yra objektų, kuriuos mes galime patirti modeliai, juslinės sąvokos, kurių dėka ir tik pagal kurias iš viso yra galimi vaizdai. Mūsų grynųjų juslinių sąvokų pagrindą sudaro ne objektų vaizdai, bet schemos. Kaip sako Kantas, trikampio apskritai sąvokos neatitiktų joks trikampio vaizdas, vaizdas niekaip nepasiektų sąvokos bendrumo, dėl kurio ta sąvoka taikoma visiems trikampiams. Trikampio schema negali egzistuoti niekur kitur, o tik mintyse, ir yra vaizduotės sintezės taisyklė, kuriai paklūsta visi erdvėje esantys trikampiai. Kiekviena empirinė sąvoka yra betarpiškai susijusi su vaizduotės schema kaip mūsų stebėjimo apibrėžimo pagal tam tikrą bendrąją sąvoką taisyklė, Kanto pavyzdys: „Šuns sąvoka žymi taisyklę, pagal kurią mano vaizduotė gali škicuoti tam tikrą keturkojį gyvulį bendrais bruožais, neribojama kokio nors vieninio atskiro pavidalo, kurį man teikia patyrimas, arba bet kokio galimo vaizdo, kurį gali turėti in concreto“. Ir kiek paslaptingai Kantas priduria, kad šis mūsų intelekto schemiškumas yra žmogaus sielos gelmėse paslėptas menas, kurio metodus kažin ar kada pavyks atskleisti.

Vėliau nuo juslinių sąvokų schemų Kantas pasuka prie grynųjų intelektinių sąvokų schemų. Grynosios intelektinės schemos negalima sieti su vaizdu, nes ji yra tik grynoji sintezė, ji yra transcendentalinės vaizduotės produktas, liečiantis vidinio jutimo apskritai apibrėžimą pagal jo formos, tai yra, laiko, sąlygas visų vaizdinių atžvilgiu.

Dabar jau galima konkrečiai išsiaiškinti jungiantį laiko ir schemų vaidmenį. Kaip sako Kantas „Nesustodami prie sausos ir nuobodžios to, kas reikalinga grynojo intelekto sąvokų apskritai transcendentalinėms schemoms, analizės, mes verčiau šias schemas išdėstysime pagal kategorijų tvarką ir ryšium su jomis“.

Kiekviena intelekto kategorija turi savo schemą, kuria realizuoja vieną ar kitą laiko savybę, pavyzdžiui, pastovumą laike, egzistavimą bet kuriuo laiku ir panašiai. Galbūt neverta vardinti visų kategorijų schemų, tačiau kai kurias, kad būtų aiškiau, paminėsiu.

Kantas teigia, kad, pavyzdžiui, k i e k y b ė s kaip intelekto sąvokos grynoji schema yra skaičius – vaizdinys, apimantis nuoseklų vieneto pridėjimą prie vieneto.

Tarkime, s u b s t a n c i j o s schema yra to, kas realu pastovumas laike, t. y. įsivaizdavimas kaip laiko empirinio apibrėžtumo substrato apskritai, kuris išlieka, kai visa kita kinta. B e n d r a v i m o (sąveikos), arba substancijų abipusio priežastingumo jų akcidencijų atžvilgiu, schema yra vienos substancijos apibrėžtumų egzistavimas vienu metu su kitos substancijos apibrėžtumais pagal bendrą taisyklę. T i k r u m o schema yra egzistavimas apibrėžtu laiku. B ū t i n u m o schema yra objekto egzistavimas bet kuriuo laiku.

Ir taip toliau, pilną kategorijų schemų sąrašą ir paaiškinimą rasite GPK 161-163 puslapiuose.

Peržvelgus visų intelekto kategorijų schemas darosi aišku, kad schemos yra ne kas kita, kaip aprioriniai laiko apibrėžimai pagal taisykles ir taikant jas visiems galimiems objektams pagal kategorijų tvarką, jos siejasi su l a i k o e i l e, l a i k o t u r i n i u,

l a i k o t v a r k a ir l a i k o v i s u m a.

Kaip apibendrina Kantas, grynųjų intelektinių sąvokų schemos yra teisingos ir vienintelės sąlygos, sukuriančios šių sąvokų santykį su objektu, taigi, reikšmę; kategorijos negali būti taikomos kitaip, kaip tik empiriškai.

Įdomu tai, kad schemų dėka kategorijos ne tik gali būti realizuotos jutiminėje medžiagoje, bet taip pat schemos dar ir riboja proto funkcijas. Kaip paaiškėjo kategorijos gali būti pritaikomos tik ten, kur yra laiko apibrėžimai. Nors jos ir turi nuo jokių schemų nepriklausomą ir daug platesnę reikšmę, tačiau pašalinus juslinę medžiagą ji lieka tik grynai loginė. Taigi, dar kartą paaiškėja, kad jos taikomos tik fenomenams, bet jokiu būdu ne noumenams.

Išsiaiškinus, kad kategorijos gali būti taikomos tik juslinei medžiagai, toliau jau galima nustatyti pačius bendriausius teiginius, per kuriuos galima paaiškinti bendrą atskirų kategorijų pritaikomumą kiekvienam galimam empiriniam daiktui. Tuos teiginius Kantas vadina „Grynojo intelekto teiginiais“. Tačiau tolimesnis jų aptarimas jau nebepriklauso mano pranešimui.