Mintys - Posakiai - Aforizmai

Valdonė Samoškaitė, 2003 m. vasaris

KAS YRA ERDVĖ IR LAIKAS?

Transcendentalinė estetika - mokslas apie visus juslumo apriorinius principus. Ji turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus išreiškia, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žmogus juos taiko daiktams. Jei čia izoliuosime juslumą, kad liktų tik empirinis stebėjimas, o nuo jo dar atskirsime viską, kas priklauso pojūčiui, liks tik grynas stebėjimas ir reiškinių forma. Apriorinės pažinimo formos (jutimiškumo, kuris teikia atskirybių stebinius, ir intelekto, kuris kuria bendrąsias sąvokas, remdamasis patyrimo teikiama medžiaga) - įvairios filosofijos kategorijos: priežastingumas, kokybė, kiekybė, santykis, vienumas, o taip pat erdvė ir laikas.

1. Objektus vaizduojamės erdvėje, kurioje galime apibrėžti jų pavidalą, dydį ir tarpusavio santykį. Erdvės negalime stebėti kaip kažko, esančio mumyse. O laiko santykiuose įsivaizduojama viskas, kas priklauso vidiniams apibrėžtumams, tai yra vidiniam jutimui, kuriam tarpininkaujant siela stebi save arba savo vidinę būseną. Todėl laiko negalime stebėti už savęs (1 ir 2 skirtumai).

2. Yra tik viena erdvė ir tik vienas laikas (1 panašumas). Galima įsivaizduoti tik vienintelę erdvę, ir jei kalbama apie daugelį erdvių, tai turimos galvoje tik tos pačios vienintelės erdvės dalys. Jei kalbama apie skirtingus laikus, tai jie egzistuoja ne kartu, bet nuosekliai vienas po kito, vadinasi, tai tas pats laikas. Čia taip pat ir laiko, ir erdvės skirtumas, nes skirtingos erdvės egzistuoja ne viena po kitos, bet vienu metu. Jutimiškas patyrimas pateikia chaotišką, netvarkingą medžiagą, o pažinimo apriorinės formos tą medžiagą sutvarko. Jos sutvarkė taip, kad (3 skirtumas) erdvė - tai pojūčiai, esantys vienu metu, o laikas - pojūčiai, einantys vienas po kito.

3. Erdvė ir laikas yra stebiniai (2. 1. panašumas), nes jiems būdingas atskirumas, o ne sąvokos, kurioms būdingas bendrumas. Erdvė, kuri įsivaizduojama kaip begalinis duotas dydis, mąstoma tarsi ji apimtų begalinę vaizdinių aibę. Įvairūs laikai tėra to paties laiko dalys, todėl vaizdinys, kurį gali teikti tik vienintelis objektas, yra stebinys. Be to, laikas taip pat yra begalinis, bet jo dalys gali būti apibrėžtos tik apribojant, todėl šios sąvokos pagrindą turi sudaryti betarpiškas stebėjimas (2. 2. panašumas).

4. Tik erdvė ir laikas gali būti aprioriniai stebiniai - tai reiškia, kad visuotiniai ir būtini. Erdvės neįmanoma gauti iš išorinės patirties. Jei nebūtų erdvės, nebūtų ir išoriško: norint pojūčius perkelti į išorę, privalome turėti erdvės stebinį. Galima įsivaizduoti, kad erdvėje nėra daiktų, bet neįmanoma įsivaizduoti, kad nėra erdvės. Lygiai taip pat ir su laiku: iš reiškinių laiko pašalinti negalima, tik jame galima reiškinių tikrovė, nors reiškinius puikiausiai galima atskirti nuo laiko, reiškiniai iš viso gali išnykti. Tad laikas yra duotas a priori. Apibendrinant galima pasakyti, kad stebinių medžiaga yra empirinė (pojūčiai), bet jų forma (erdvė ir laikas) yra apriorinė (2. 3. panašumas).

5. Taigi erdvė ir laikas yra apriorinės juslumo formos. Visus pojūčius patiriame erdvėje ir laike, bet jie nėra pojūčių objektas. Kaip minėjau anksčiau, erdvė ir laikas yra formos, kuriomis viską suvokiame, todėl mes negalime suvokti nieko, kas nebūtų erdviška ir laikiška. Kanto transcendentalinė užduotis buvo įrodyti, kad erdvė ir laikas tinka daiktams, todėl jis ir sako, kad daiktai patirtyje visada pasireiškia erdvės ir laiko formomis. Dėl to, kad erdvė ir laikas pritaikomi tik reiškiniams, nors ir visiems iš jų,  jie yra dar ir subjektyvios formos. Iš to galima daryti išvadą, kad erdvinis ir laikiškas pasaulis gali būti tik reiškinys, tačiau sprendiniai apie tą pasaulį gali būti nepriklausomi nuo patirties, tai yra visuotiniai ir būtini (3 panašumas).

6. Dėl erdvės ir laiko subjektyvumo patirtis juos parodo kaip realius, tačiau transcendentalinė analizė juos įrodo esant idealius. Erdvė ir laikas nėra realūs. Taip, nors jie nepriklauso daiktų pasauliui, bet kyla iš mūsų juslių. Tačiau jei įsivaizduosime juos kaip indus, kurie talpina daiktus, tada tie indai turi būti begaliniai ir neturintys sienų, o tokius sunku net įsivaizduoti. Todėl laikas ir erdvė yra idealūs. Erdvė yra empiriškai reali bet kokio galimo išorinio patyrimo atžvilgiu, tačiau ji tampa niekuo, kai užsimanome ją traktuoti nepriklausomai nuo patirties ir ieškoti jos pačios savaime daiktuose, tai reiškia - transcendentaliai ideali. Laikas yra empiriškai realus, nes jis objektyviai galioja visiems objektams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų jutimams. Tačiau jis yra transcendentaliai idealus, kai abstrahuojasi nuo juslinio stebėjimo subjektyvių sąlygų ir tampa niekuo, tai yra negali būti priskirtas objektams patiems savaime (4 panašumas).

7. (5 panašumas) Kantas mano erdvę ir laiką esant matematikos teiginių objektais - figūros, linijos, skaičių sekos ir kt. Matematikos teiginiai yra visuotiniai ir būtini, jie negali būti empiriniai, todėl yra aprioriniai. Taip įmanoma todėl, kad erdvė ir laikas nėra anapus mūsų esantys realūs objektai, o yra mūsų juslumo formos. Protas pagal erdvės ir laiko apriorines formas matematikos srityje tvarko jutimišką medžiagą. Taip paaiškinamas apriorinio, visuotinio ir būtino mokslo- matematikos- faktas.

Išvados. Jau nuo Platono metafizikai erdvinį ir laikišką pasaulį laikė reiškiniu, nerealiu dalyku, tad ši pažiūra nebuvo nauja. Jos naujumas tame, kad Kantas tai įrodinėjo remdamasis “juslumo formomis” bei visuotiniais ir būtinais matematikos sprendiniais.

Juslės iki Kanto buvo suprantamos kaip nepajėgiančios kurti apriorinį žinojimą. Jis parodė, kad net ir juslumas turi sau būdingas formas, kurios yra apriorinio žinojimo pamatas, o tai reiškia, kad juslumas gali padėti pažinti apodiktiškai- būtinai ir visuotinai.

Perversmas filosofijoje buvo tai, kad erdvė ir laikas, anot Kanto, tik subjektyvios formos, kurios kaip reiškiniai negali egzistuoti patys savaime. Čia Kantas mums turi liūdną naujieną: tai reiškia, kad mes niekada nesužinosime, kokie daiktai gali būti patys savaime, o žinosime tik savitą jų suvokimo būdą. Erdvė ir laikas yra šio suvokimo formos, o pojūtis- jo materija.

Taigi erdvė ir laikas - grynieji aprioriniai stebiniai, kuriuose mes randame tai, kas gali būti a priori atskleista ne sąvoka, bet ja atitinkančiu stebiniu ir gali būti sintetiškai su ja susiję. Dėl šios priežasties tokie sprendiniai niekada neišeina už jutimų objektų ribų ir galioja tik galimo patyrimo objektams.

Panašumai:                                                  Skirtumai:        

1. 1 laikas ir 1 erdvė.                 1. Erdvė- ne mumyse;
2. a) Stebiniai.                            Laikas- ne už mūsų.

b) Begaliniai.                            2. Erdvė- išorinis jutimas; 

c) A priori.                                                        vidinis jutimas.

3. Subjektyvios juslumo formos.    3. Erdvės- vienu metu;
4. Empiriškai realūs, transcendentaliai idealūs. Laikai- vienas po kito.
5. Matematikos teiginių objektai.

Naudota literatūra:

1. Kantas I. Grynojo proto kritika. Vilnius, “Mintis”, 1996. Psl. 73 – 97.
2. Kantas I. Prolegomenai. Vilnius, “Mintis”, 1972. Psl. 5 – 25 (Romano Plečkaičio straipsnis “I. Kanto pažiūros į pažinimą”).
3. Tatarkiewicz Władysłav. Filosofijos istorija II. Vilnius, “Alma littera”, 2002. Psl. 201 – 203.