tavo mintys apie:

eilės apie:

mintys - posakiai:

sveikinimai:

atsitiktinė mintis:

  • Aluje daug moteriškų hormonų. Išgėręs 5 butelius aš taip pat negaliu vairuoti mašinos, nusišneku, jei padarau ką ne taip – neatsiprašau ir pradedu elgtis nelogiškai.

filosofija:

apklausa:

puslapį pamėgusiems:

kaip mus lankote:

  • Lankomumo statistika

greita paieška:

draugiška reklama:

Mintys - Posakiai - Aforizmai

Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiai

Dievo metafizika

Vakarų metafizika, pasiekusi tinkamą aukštį, savaime virsdavusi Dievo apmastymu arba “filosofine teologija” (WEISCHHEDELIS). Kitaip sakant, Dievas Vakarų metafizikai tapdavęs šios objektu.

Dievo metafizikos pradininkas yra Aristotelis. Remdamasis savo mastymo prielaidomis, kad kiekvienas judėjimas turįs turėti judintoją, esantį šalia judančiojo, ir kad šių judintojų eilė negali eiti iki begalybės, jis daro visiškai logišką išvadą, esą turįs būti pirmas nejudąs judintojas, kurį tiek jis pats, tiek vėlesnieji jo aiškintojai, bei sekėjai vadina dievybe.

Šitoks judintojas turįs būti, nes kitaip nebūtų pasaulyje jokio judėjimo, kuris juk esąs akivaizdoje; tačiau šisai judintojas turįs būti nejudąs, nes priešingu atveju klaustume toliau, kas judina jį patį. Pirmasis tad judintojas buvojęs šalia, bet kokio judėjimo, už tat įtaigojęs kiekvieną judėjimą. “Kas yra judėjimo pradžia sieloje?” – klausia Aristotelis ir čia pat atsako: “ aišku, Dievas, kaip pasaulyje taip ir joje”. 

Tačiau kaip gali dievybė visą judinti, pati buvodama šalia bet kokio judėjimo? Atsakymą į tai Aristotelis randa Medžiagos, kaip grynos galimybės polinkyje pereiti į formą kaip gryną tikrenybę: tapsmas esąs formos siekimas. Visa stengiasi virsti forma. O kadangi anasai pirmasis judintojas esąs pati tikrenybė be jokių galimybių, tai jis stovįs visų būtybių akivaizdoje kaip jų siekinys ir tikslo trauka judinąs šiąsias savęspi. Dievas judinąs pasaulį taip, kaip mus judinanti idėja: mes esame, sakysime, judinami gėrio, grožio, teisybės, kadangi visa tai mums patinką. Šitaip judinąs visa ir pirmasis judintojas, kadangi jis, būdamas gryna forma, viskam patinkąs, tapdamas visų siekiniu.

Šioje Dievo metafizikoje yra likę nepakankamai išmastyta Aristotelio mintis, esą pirmasis judintojas neturįs jokio veiklaus santykio su pasauliu. Dievas ir pasaulis stovį šalia vienas kito kaip du amžini pradmenys, tarp kurių esama tik tobulybės skirtumo: pasaulis tikrenybe tampąs, Dievas tikrenybė esąs.

Aristoteliškoji Dievo metafizika yra baigiamoji būtybės apmastymo išvada. Čia metafizika iš tikro savaime virsta filosofine teologija, vis tiek kokiu vardu ją vadintume.

Pagrindiniai Aristoteliškosios dievo metafizikos bruožai yra pasilikę kiekvienoje vėlesnėje Dievo metafizikoje.

Vėlesniais laikais, nuo B.Pascalio laikų vis labiau ima skirtis religijos Dievas, nuo metafizikos Dievo, kadangi metafizika neįstengia suvesti Dievo į santykį su žmogumi ir su pasauliu, tai ji tampa kliūtimi religijos filosofijai.

Dievas ir laisvė

Filosofas F.Jaspersas laisvę sieja su transcendencija. “Tikroji transcendencija <…> yra laisvės tikrovė. Savo ruožtu transcendencija, kaip tikroji būtis, yra laisvė ne kaip egzistencija o tos laisvės pagrindas, būtis , kuri egzistencijos laisvę, kaip ir proto bei idėjos laisvę, daro galimą.”laisvėje atsiskleidžia Dievo balsas.

Kelias į laisvę, savęs pažinimą, absoliuto pasekimą yra žmogaus vidinė veikla – filosofavimas.

Religinės filosofijos atstovai kildina žmogaus laisvę iš Dievo, bet jie teigia , kad absoliuti laisvė yra būdinga tik Dieviškajai būčiai. Dievuje “laisvė yra ta pati išbaigtam neklaidingumui, nekintamam džiaugsmui ir nesugriaunamai laimei. Begalinė dievo būtis identiška jo ontologinei laisvei “. Žmogaus siekis yra tokia laisvė. Tai gali būti dalinai realizuota tik tada, kaip pats žmogus suvokia savo prasmę, savo dvasinį pasaulį ir pasiekia absoliutą.

S.Kierkegoras teigia, kad tik su transcendencija susieta žemiškoji būtis giliausiai atsiskleidžia. “Mes tapome žmonėmis – tai yra žmonėmis pagal kilmę ir pašaukimą, kurie glūdi Dievuje”. Neįmanoma, kad žmoguje dingtų transcendencija. “ Be jo jis nustoja būti žmogumi”

Sąmonė, siela. Supratimo raida.

Pirmasis filosofinės sąmonės koncepciją paskelbė graikas Anaksagoras ( penktas amžius prieš mūsų erą). Sąmonę jis pavadino “nus”, apibūdindamas ją kaip amžiną ir visagalį judėjimo šaltinį, būtiną visų gyvų būtybių dalį. Nus  buvo suprantama kaip pasaulį tvarkantis protas. Tačiau, kaip pažymi Aristotelis ir Platonas, pats Anaksagoras savo koncepcijos neišvystė.

Aristotelis knygoje “Apie sielą” sąmonę laikė esant svarbesne už sielą. Anot Arsitotelio negimęs žmogus (vaisius) turi vegetacinę sielą, kūdikis – jutiminę, o suaugęs žmogus įgyja sąmoningą – dieviškąją – sielą.

Paltonas teigė, kad žmogus turįs trilypę sielą: nemirtingąją, mirtingą ir augalinę. Nuo nemirtingosios priklausąs protas, valia , suvokimas ir mastymas. Jos būstinė esanti aukščiausioje galvos smegenų dalyje – pusrutuliuose. Mirtingoji esanti stuburo smegenyse. Tai gyvulinė siela, tvarkanti emocijas ir aistras. Augalinė siela, tvarkanti žemiausius žmogaus geismus, apetitą ir kt. , esanti žemiausioje stuburo dalyje – už pilvo ir dubens. Platono prielaida, kad širdis padeda aistrų ir emocijų sielai, o kepenys – žemiausiajai, išliko ir mūsų laikų simbolikoje. Ir šiandien daugelyje veikalų sąmonė ir siela tapatinamos. Vėlesniais laikais Aleksandrijos mokykla dvasios – pneumos – buveine laikė smegenų skilvelius. O garsusis XVII amžiaus filosofas ir matematikas R. Dekartas sielą nukėlė į kankorėžinę liauką (glandula pinealis). Jo nuomone, glandula pinealis būdama pačiame smegenų centre, reguliuojanti sielos judėjimą: ją praleidžia arba sulaiko. Anot R.Dekarto, žmogus yra dvilypė būtybė, sudaryta iš materialaus mirtingo kūno ir nematerialios nemirtingos sielos. Dvasinis pasaulis žmogaus psichika ir sąmonė egzistuojanti nepriklausomai nuo kūno.

IŠVADOS

Tiek Rytų, tiek Vakarų filosofijos pagrindiniu absoliučios tiesos, absoliutaus žinojimo pasiekimo būdu laiko paties žmogaus vidinę dvasinę veiklą t.y. filosofavimu ar meditacija.Žinoma, tarp šių būdų yra skirtumas, bet jų siekis tas pats. Tik per vidinę veiklą mes galim pažinti savo gyvenimo tikslą, pasiekti aukščiausiąjį – transcendentinį lygį ir įgyti absoliutų žinojimą, absoliučią tiesą.

 

Ir filosofija, ir religija žmogaus kūną laiko lakinu dalyku. Tai tėra laikina mūsų būsena šiame pasaulyje. Visą žmogaus esmę sudaro jo dvasia, siela ar antimaterialios dalelės.

Gyvenimo tikslo klausimas, nepriklausomai nuo žmogaus padėties ar religijos, bendras visiems. Nuo paties žmogaus priklauso ar jis rūpinsis savo aukščiausiuoju būviu, ar jam užteks tik rūpinimosi šiuo laikinu gyvenimu dabartiniame materialiame pasaulyje.

 

Transcendentiniame lygyje egzistuoja kažkas aukščiausia. Filosofija tai vadina ABSOLLIUTU,religija – AUKŠČIAUSIU ASMENIU arba DIEVU. Iš esmės galima būtų teigti, kad tai yra ta pati esybė, tik kitaip suvokiama ir aiškinama. 

 

Apie ką mes čia?

  • Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". – F. de Larošfuko.
  • Sentencija - trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis; aforizmas.
  • Citata - rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti.

Mintys apie Paskolas
Tikslus laikas Lietuvoje