tavo mintys apie:

eilės apie:

mintys - posakiai:

sveikinimai:

atsitiktinė mintis:

  • Aluje daug moteriškų hormonų. Išgėręs 5 butelius aš taip pat negaliu vairuoti mašinos, nusišneku, jei padarau ką ne taip – neatsiprašau ir pradedu elgtis nelogiškai.

filosofija:

apklausa:

puslapį pamėgusiems:

kaip mus lankote:

  • Lankomumo statistika

greita paieška:

draugiška reklama:

Mintys - Posakiai - Aforizmai

Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiai

Tiesos Jėga prieš Prievartą

 

     Dvidešimtas amžius įėjo į istorija ne kaip kruvinų revoliucijų, niokojančių karų, gyvybės naikinimo tobulos industrijos, o kaip neprievartinių pergalių prieš prievartą amžius. Jėgos, slypinčios aktyvioje neprievartoje, suvokimas, gebėjimas ją apgalvotai,  panaudoti, sprendžiant socialinius ir politinius konfliktus. Žengiant galbūt jau XX a. paskutinius žingsnius, labai svarbu nesustoti, negrįžti atgal, suprasti ir įtikinti kitus, kad neprievarta yra vienintelė alternatyva prievartai. Prievarta kaip sąvoka spec. literatūroje vartojama plačiąja prasme. Ja pažymime visą tai, kas slopina žmogaus fizinių ir dvasinių galių vystymasis; išskiriamos jos įvairios formos: fizinė, struktūrinė, psichologinė ir t.t.  Istorijos eigoje tradiciniu atsakymu į prievartą  buvo ir tebėra kontroprievarta. XX a. vis dažniau į prievartą atsakoma aktyvia neprievarta. Jos istorija siekia tūkstantmečius, tačiau tik XX a. po taikių Gandžio pergalių Indijos tautų kovoje dėl nepriklausomybės ji tapo pripažinta įvairių politinių konfliktų sprendimo priemone.

 

Teisingumas

 Norėčiau pakalbėti apie teisingumą, nes manau kad teisingumas yra glaudžiai susiejęs su tiesa. Žinome, kad moralės subjektas yra žmogus – asmuo. Kaip būtis, jis sugeba suprasti ir objektyviai pažinti gėrį, turėdamas laisvai apsispręsti ir tvarkyti gyvenimą savo nuožiūrą. Būtent čia praverčia tam tikri vidiniai sugebėjimai kaip protingumas, santūrumas ir drąsa. O be šių dorybių, yra dar viena, jau nuo pat Vakarų kultūros aušros labiausiai stebindavo žmones ir filosofus: teisingumas. Atydžiau pažvelgus, teisingumas pasireiškia trim budais. Priklausomai į kuriuos santykius kreipsime dėmesį, tada pats teisingumas atrodys kitaip. Lengviausiai yra suprantamas mainų teisingumas, apimantis santykius tarp atskirų žmonių. Šį teisingumą paprastai turime omenyje sakydami, kad kažkas padarė teisingai ar neteisingai, pvz.,atidavė, ką buvo skolingas, apgavo nustatydamas kurios nors prekės vertć. Bet šio teisingumo, yra dar du ne tokie akivaizdūs jo tipai. Pirmasis jų – bendrasis teisingumas. Šis teisingumas įpareigoja kiekvieną žmogų, priklausanti tam tikrai visuomenei, kuriai kai kas priklauso iš to, kas yra kiekvieno mūsų. Be šiuo teisingumo visuomenė subirtų. Antra vertus, mums taip pat priklauso visuomenėje, atstovaujamoje atitinkamų valdžios organų, ir čia veikia padalijimo teisingumas. Tad pažvelkime atidžiau  į šiuos tris teisingumo tipus.

    Bendrasis teisingumas. Visuomenė, kurioje žmogus gyvena, įgauna įvairias organizacinės formas. Plačiausia ir santikinai tobuliausia šiandien yra valstybė, nors, pvz., antikinėje Graikijoje tai buvo vadinamieji miestai-valstybės. Pati valstybė turi būti tinkamai suorganizuota. Tai pasiekiama politine santvarka ir valdžios, kurią ji turi, padalijimu. “Politikoje” Aristotelis išvardija šešis politinės santvarkos tipus, kuriuos net ir šiandien galime laikyti klasikiniais. Pirmoji santvarka yra monarchija, antroji- aristokratija, trečioji – politėja. Šios santvarkos, kaip sako Stagirietis, yra tikros. Kitos – tironija, oligarchija ir demokratija – pirmųjų išsigimimas. Įvertinus politinių sistemų įvairovę, kitaip atrodo bendrasis teisingumas. Iš esmės šis teisingumas apsiriboja dviem pagrindinėmis pilietinėmis pareigomis: tai yra turto aukojimas ir gyvybės aukojimas. Kad valstybė galėtu normaliai veikti, ji turi turėti atitinkamų finansinių išteklių, todėl dalis pajamų, kurias gauna piliečiai, turi būti perduota valstybės iždui. Paprastai tai vykdoma sumokant mokesčius, ir suprantama, kad tai nėra malonus dalykas, bet be mokesčių valstybė gali žlugti. Kalbant apie gyvybės aukojimą, svarbiausiai atsakingai traktuoti karinę tarnybą. Ji reguliuojama įvairių įstatymų ir gali būti savanoriška.

     Dabar iškyla klausimas: kokiu laipsniu ir kodėl žmogaus sąžinė ne visada supranta bendrąjį teisingumą kaip kažką gera? Atsakymas paprastas. Tai atsitinka, kai gyvenime, anot Aristotelio, išsigimusioje sistemoje.

    Tačiau ten, kur yra tikroji santvarka, sąžiningas mokesčių mokėjimas atrodo  kaip kažkas natūralu ir gera. Tokia valstybė užtikrina tiek asmeninį saugumą, tiek asmeninę plėtrą. O gyvybės aukojimas? Man keista, bet tiek šimtmečių, o gal net tukstantmečiu, mirtis dėl tėvynės buvo laikoma tikro herojiškumo išraiška, o pati tarnyba kariuomenėje buvo pakankama priežastis didžiuotis. Nors dabartinis jaunimas to vengia ir nesupranta dėl ko turi aukotis. Gal pasikeitė jau dorovės, sampratos matas? Vadinasi, nieko keisto, jei patrijoto simboliu visiems laikams liks Leonidas, kuris su būreliu karių nebijojo atstatyti krūtinę savo priešams. Juk męs žinome, kad jis tai padarė ne dėl įžulumo bet     dėl tėvinės meilės, o spręsti galime iš jo ištartų žodžių: “daugiau nei gyvenimui esu skolingas tėvynei”.

    Mainų teisingumas. Šis teisingumo tipas atsižvelgia į žmonių tarpusavio santykius. Šie santykiai labai turtingi ir įvairiapusiški ir apima privalomas pagrindines pareigas kitiems todėl, prekių – pinigų mainų ir tiesos perdavimo sferose. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, turi teisią į sveikatą ir asmeninį neliečiamumą.

    Savo ruožtu teisingumas prekių – pini ų gmainų sferoje visų pirma remiasi garbingumu. Aristotelis teigia, kad pati iš savćs auga gamta, bet ne pinigai. Tarkim, jei kas paskolina grūdų sėjai, savaime suprantama, kad po geros pjūties, skolininkas gražins skolą ir net su kaupu. Tačiau, kad užaugtų pinigai, reikia dirbtinių pastangų, kurios iš anksto skirtos ne kitam padėti bet pačiam pasipelnyti.

    Mainų teisingumas kalbos srityje apima tiesos ir melo problemą. Jei tikroji žmogaus plėtra remiasi realių tikslų siekiais, tai tiesa įgauna esminę reikšmę. Tiesa mus saugo nuo chimerų vaikymuosi, o kad jos iš tiktųjų yra niekas, žino kiekvienas, kuris nors kartą apsigavo. Moralės sferoje tiesa yra priešinama melui, kaip moksle tiesa priešinama ne tiesai ir klaidai. Skirtumas tas, kad klaida nesąmoninga, o melas – tai sąmoninga klaida. Melas, išskyrus juokus, moralės požiūriu yra kažkas bloga. Jo negali pateisinti joks geras tikslas. Ši išvada atsiranda, kadangi kiekvienas žmogus turi teisę žinoti tiesą, be kurios nevyks joks asmeninis gyvenimas. Aš manau, kad gyvenimas mele tai negyvenimas. Žmogus maitinamas melu praras sugebėjimą skirti gera nuo blogo, o vėliau nustos skaitytis su gėrio pirmumu.

    Melo, esmė paprastai būna noras pasinaudoti kitu žmogumi siekiant asmeninių tikslų. Nors gavėjo laisvė tiesiogiai nepažeidžiama, bet, jei protas pateikia netiesą – blogį kaip tiesą – gėrį, beveik visada bus pasirinktas blogis ( kodėl taip vyksta paaiškinti visai nesunku, aš manau , kad valia linksta į tai, ką jei pateikia protas). Galima teigti, kad melas vilki tiesos rūbais, kitaip meluojantis niekada nepasiektų savo tikslo. Apgaulinga išvaizda gali būti taip meistriškai atausta daugeliu tiesų, kad sunku nepražiopsoti pagrindinio melo.

    Mainų teisingumas yra ta teisingumo forma, kuria gyvenime turėtume labiausiai rūpintis, nes ji susijusi su kasdieniniais žmonių tarpusavio  santykiais.

    Padalijimo teisingumas. Padalijimo teisingumas atsiranda atsižvelgiant ne į individo santykį su individu ar visuomėnė, bet į visuomėnės įsipareigojimus individo atžvilgiu. Čia iš karto į akis krenta žmonių nelygybė turtiniu atveju. Savaime iškyla klausimas  ar nelygybė teisinga, ar reikia visus sulyginti dėl teisingumo? Jei ne, kur teisingumo esmė? Tad galiu sakyti, ji randasi ne lygybėje, bet tolygume. Tolygumas remiasi atžvilgiu ir aplinkybėmis, kuriose žmonės gyvena, kaip jie dirba ir kokiu mastu prisideda prie bendrojo gėrio. Padalijimo teisingumą visų pirmą vykdo savo nuožiūra, tie kurie esti valdžioje, jie turi rūpintis valstybės gėriu, vadinasi, ir piliečiu gėriu. Visi mūsų ligi šiol aptarti teisingumo tipai normaliose valstybėse susisteminti ir pateikti civilinės teisės įstatymais.

    Išties sunkūs ir painūs teisingumo keliai, bet ten, kur jis pasirodo, “stebina labiau nei saulės patekėjimas ir jos nusileidimas” (Euripidas). Mano manymu, kad apie teisingumą pakaks ir gal prieikime arčiau tiesos nagrinėjimo, nors teisingumas kaip minėjau yra glaudžiai susijęs su tiesa.

    Kiti keliai į tiesą. Nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija atvedė į “kalbos kritiką”. Nuo Babelio bokšto statybos laikų žinoma etinių kalbų įvairovė pasipildė filosofinių dialektų įvairove.

   Tiesos reliatyvumo faktą taip pat sudėtinga paaiškiti, kaip žmogaus prigimčiai imanentišką tiesos siekimą. Bene aiškiausią ir taip pat laikytina klasikine tiesos realiativumo koncepcija pasiūlė ulitaristai, nuo Sokrato laikų nepaliekantys filosofijos istorijos. Būtent sofistams turime būti dėkingi už filosofinį žmogaus atradimą. Tik pripažinus, kad nėra vienos tiesos, graikų filosofų akys nukrypo į tą, kuris galėjo būti visų tiesų mastas, į žmogų. Į pragmatinętiesos koncepciją atsitrenkė ir naujieji amžiai. Pastebėjau, kad pragmatizmas, kaip ir dera tikrai reliatyvistiniai filosofijai, nevirto viena didele pragmatizmo tiesa. Kaip teigia Alvydas Jokubaitis, kad kiekvienam studijavusiam filosofiją žinomi nesutarimai tarp James ir Pierce. Pastarojo pragmatizmas buvo grindžiamas tuo, kad mokslinės tiesos gali būti tikrinamos eksperimentiškai, t.y.tiesą Pierce padarė neatskiriamą nuo jos eksperimentinės verifikacijos arba falsifikacijos. Šiuolaikinėje gamtotyroje tai tėbera labiausiai pripažintas tiesos pasiekimo metodas.

    Jameso pragmatizmas buvo palankus filosofijai, negalinčiai duoti eksperimentinių rezultatų. Kadangi dalis žmonių užsiima filosofija, vadinasi, ji reikalinga kaip ir taikomieji mokslai. Spekuliatyvinių metafizinių tiesų neįmanoma vertinti taip pat, kaip mokslinių, tačiau jos atitinka tam tikrą žmogaus prigimties dalį, todėl taip pat traktuotinos kaip tiesos.

    Utilitarinė tiesa yra vidujai prieštaringa ir progmatiškai pretenduoja į visuotinumą. Pripažinus pragmatinį tiesos pobūdį, utilitarinis totalitarizmas tampa neišvengiamas.

    Apie geneseologinės tiesos paieškas daug nekalbėsiu, nes tos paieškos neturi pabaigos. Jas galima būtų užbaigti tik ieškančiųjų bendruomenei atsirėmus į kokį nors epistemologinį nulį, teikianti nekvestionuojamus teisingumo kriterijus. Tiesos paieškų nepavyksta nuo absoliutaus nuliaus, visada pradedama nuo pusiaukelės. Pasitenkinimą gali suteikti tik visa tiesa, tačiau mes priversti tenkintis jo dalimi.

    Šios senas tradicijas turinčias koncepcijos šalininkai teigia, kad atskirų teiginių teisingumas gali būti nustatytas tik juos sugretinus su visais sistemos teiginiais. Tai reiškia, kad tik žinant visos sistemos teiginių teisingumą, pagrįstai galima kalbėti apie jos atskirų teiginių teisingumą.

Kas yra už loginės tiesos? Čia galėtume samprotauti taip: jeigu tiesa privalo būti absoliuti, tai už jos nieko negali būti. Absoliutui tiesa privalo būti pati sau pakankama. Tik logikai turi privilegiją paliesti tiesą jos gryniausiu pavidalu. Šią privilegiją suteikė Wittgensteinas, pripažindamas, kad tautologija neturi teisingumo sąlygų, nes ji teisinga besąlygiškai. Grynąja laikytina formaliose loginėse sistemose gimusi tiesa, teisinga bet kuriame iš galimų pasaulių ir net kaip pats filosofas Wittgensteinas sakė net vakume. Logiką galima sąlyginai pavadinti karalyste (tiesos karalyste), kadangi ten nėra gyventojų. Tik dėl savo formalaus pobūdžio loginės tiesos gali būti tautologiškai teisingos. Bet to ši karalystė yra sudaryta iš daugelio kunigaikštysčių. Šiuolaikinė logika – tai daugybė loginių sistemų, o logikos dėsnis teisingas tik kurios nors iš tų sistemų rėmuose.

    Atrodytų, kad logikams jau nebeturi kilti klausimas, kas yra už loginių tiesų ir garantuoja jų teisingumą. Jiems turėtų užtekti to, kad loginės tiesos kad pačios garantuoja savo formalų teisingumą. Tenka pripažinti, kad bet kokios tiesos paieškos  neatskiriamos nuo adaequatio idėjos, net ir jei neigiamos tiesos kaip adaequatio pobūdis.Tiesa turi kažką rodyti. Todėl pati sau tapati, pati save rodanti tiesa gali būti laikoma visų tiesos ieškotojų idealu. Adaequatio idėja neatsirastu vieninteliu atveju - jei egzistuotų visiškas ir absoliutus pažinimo ir tikrovės tvarkų atitikimas. Tai reiškia, kad atitikimo idėja yra iš realaus šitų tvarkų neatikimo išplaukiantis idealas. kitaip tariant, be realaus atitikimų nebūtų nei idealios Adaequatio idėjos.

 

Apie ką mes čia?

  • Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". – F. de Larošfuko.
  • Sentencija - trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis; aforizmas.
  • Citata - rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti.

Mintys apie Paskolas
Tikslus laikas Lietuvoje