Mintys - Posakiai - Aforizmai

Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiai

Etinė medicinos kultūra per papročių, tradicijų ir pažiūrų prizmę 

Zita Liubarskienė

Kauno medicinos universitetas
A.Mickevičiaus g. 9, LT-3000 Kaunas
E-mail: filosof@kmu.lt,   tel. 22 48 00

Anotacija. Remiantis tautosakos, istorinių šaltinių duomenimis, bandoma konstruoti Lietuvos etinės medicinos kultūros ištakų eskizą. Straipsnio tikslas – išryškinti etinių medicinos pažiūrų tradiciškumą ir specifiškumą. Mėginama suprasti, kokią įtaką medicinos etinei kultūrai turėjo pažiūrų sistemos bei socialinės modifikacijos.

Įvadas

Kiekviena tauta originali tuo, kad turi savitą kalbą, raštą, papročius bei tradicijas. Šio darbo tikslas - į Lietuvos medicinos etiką pažvelgti per tautinio mentaliteto prizmę. Antra vertus, sparčiai vykstanti pasaulio medicinos pažanga, o su ja ir etinių pažiūrų modifikacija įtakoja ir Lietuvos etinius sprendimus. Tradiciniai paternalistiniai santykiai medicinoje vis dažniau motyvuojami kaip nebepakankami šių dienų gydytojo ir paciento santykiuose. Vis plačiau diskutuojama apie paciento teises ir autonomiškumą. Pasaulio gydytojų asociacijos generalinėse asamblėjose priimti kodeksai ir deklaracijos, kurie atsirado medicinos mokslo ir technologijų raidos kontekste, sudaro tą kultūrinę dirvą, kurioje tenka analizuoti konkrečios šalies medicinos etines pažiūras.

1. Lietuvių liaudies papročiai ir liaudies medicina

Istorijos mokslas praeityje ieško atsakymų į dabarties ir ateities klausimus. Iš amžių glūdumoje paskendusių praeities kultūros klodų, kurių detales pavyksta aptikti tautos papročiuose, patarlėse, liaudies mitologijoje ar medicinoje, bandoma atpažinti ir suvokti protėvių gyvenimą ir pažiūras apie svarbiausius žmogaus būties klausimus: gimimą, ligą, sveikatą ir mirtį. Plačiausiai lietuvių liaudies papročiai analizuoti P. Dundulienės [1], o mitologija N.Vėliaus [2]. Visuomeniniuose lietuvių papročiuose būdinga savitarpio pagalba ir solidarumas [1]. Istorikė P.Dundulienė kaip pavyzdį nurodo senovės baltų paprotį – bičiulystę, kuris reiškė ne tik bendrai su kažkuo laikyti bites, bet ir moralinę pareigą teikti vienas kitam visokeriopą pagalbą [1].  Nuo seno lietuvių tautoje buvo ypač vertinamas darbštumas, saiko jausmas, kas buvo tiesiogai siejama su kūno sveikata. Patarlėse ir priežodžiuose aptinkamos šios pažiūros (Pavalgęs dirbti – pasenęs mirti; Kas per daug – tas nesveika; Su saiku gyvensi, su laiku pasensi) [3:198].

Kai kurie praeities istorijos tyrinėtojai aukštai vertino lietuvių tautos kultūrą, spręsdami apie lietuvių kalbos turtingumą bei jos formų įvairumą. Vokiečių istorikas A.Šleicheris lietuvių kalbą prilygino sanskrito, graikų ir lotynų kalboms [4:127], o romėnų istorikas Tacitas išaukštino aisčius už jų darbštumą ir aukštą kultūrą [4:127].

Savitarpio pagalba kaip moralinė vertybė egzistuoja ir šių dienų praktinėje medicinoje: gydytojas visomis prieinamomis priemonėmis stengėsi padėti pacientui, o paciento artimieji už šią pagalbą pasiruošę atsilyginti, kas sukelia etinių dilemų ir diskusijų visuomenėje. Antra, ji ryški ir dabar kai kuriuose apeigose, pvz., laidotuvėse: mirusįjį į kapus lydi ne tik giminės, artimieji, draugai, bet ir pažįstami (laidoja visas kaimas), nes susirinkusiųjų į laiduotuves gausa tapatinama su asmens visuomenine verte. Trečia, dėl to, kad Lietuvoje gana rezervuotai žiūrima į senelių globos namus, galima paaiškinti tautos papročiu teikti savitarpio pagalbą šeimos nariams, o rūpinimasis nusenusiais tėvais yra laikoma kiekvieno pareiga. Lietuvių gydytojo ir istoriko Jono Basanavičiaus (1851-1927) raštuose aptinkamas vokiečių kronikų autorių cituojamas lietuvių protėvių vertinimas: “Jie turėjo daug gerų būdo bruožų: labai kilnūs, kantrūs bėdoje, gelbsti nelaimių ištiktuosius ir padeda jiems, o auksą ir sidabrą laiko per nieką” [4:188].

Mirties kultas, mirusiųjų gerbimas, kapų puošimas Lietuvoje išlikęs iki šių dienų. Mitologijoje atrandama šių papročių motyvacija. Senovės lietuvių genčių mitologijoje pagrindiniais buvę: Mirusiųjų, Ugnies, Saulės ir medžio kultai [2]. Buvo švenčiamos mirusiųjų pagerbimo šventės pereinamuoju laikotarpiu iš vasaros į žiemą. Egzistavo mirusiųjų deginimo paprotys. Trinaris pasaulio modelis, primenantis senovės indų mitologiją, reiškiamas pasaulio medžio įvaizdžiu: medžio šaknys su požemiu – praeitis, viršūnė su dangumi – ateitis, iš dalies išreiškė ir lietuvių pažiūras į gyvenimą ir mirtį [2]. Pažymėtina, kad mirtis ir gyvenimas buvo analizuojami kaip nepertraukiamos pasaulio raidos grandys, o mirtis buvo laikoma būtina gimimo sąlyga [2].

Liaudies medicina. Susidomėjimas lietuvių papročiais, gyvenimo būdu, kultūra prasidėjo su krikščionybės skverbimusi į Lietuvą. Apie ją rašė užsienio istorikai, bet jų raštuose nėra gilesnės medicinos analizės. Pateikti duomenys nėra išsamūs, į liaudies mediciną buvo žiūrima neigiamai, kaip į nekultūringų lietuvių pagonybės prietarus [5:33-46]. Apžvelgdamas ilgą istorinį periodą, susistemintą literatūros analizę 1973 m. pateikė gydytojas J. Šurkus. Jo nuomone, stokojama apibendrintų veikalų, gilesnės liaudies medicinos analizės [5:33-46]. Per ilgą laiką empiriškai sukauptos žinios, naudojamos ligoms gydyti ir ligoms išvengti sudaro liaudies mediciną. Lietuvių liaudies medicina susidarė pirmykštėje bendruomenėje. Ji apėmė ligų ir žaizdų gydymą, gimdymo pagalbą, naujagimių priežiūrą, ligonių slaugą. Pvz., buvo draudžiama naujagimį rodyti pašaliniams, kad “nenužiūrėtų bloga akis”, taip naujagimis buvo apsaugomas nuo užkrėtimų. Profilaktiniai patarimai drausdavo naudotis ligonio indais, nes iš jo į sveikąjį  galinti persimesti liga. Pagimdžiusioms moterims kurį laiką drausdavo rodytis vyrams, ir taip apsaugodavo nuo per ankstyvų lytinių santykių. Nėščiajai buvo draudžiama gerti svaiginamųjų gėrimų, kad vaikas nebūtų silpnaprotis [6].

Lietuvių liaudies medicina, lyginat su kitų Europos šalių, yra archaiška ir įvairi, nes Lietuvoje vėlokai įsigalėjo krikščionybė [6]. Medicina ilgai buvo gabiausiųjų šeimos narių teisė ir pareiga. Ilgainiui ją perėmė žyniai ir liaudies gydytojai. Kai kurias liaudies medicinos etines pažiūras galima aptikti tautosakoje: “Kad nesergi, ir nedejuok; Ligoniui mirus, nebereikia žolių; Linksmai gyvensi – ilgai  nepasensi; Sveikas, tai ir botagas; Anksti eisi lovon ir anksti kelsies – tavo namų daktaras nežinos” [3:163]. Svarbiausius deontologinius principus perėmė ir racionalioji medicina. Pvz., reikalavimas “Apmąstyk viską, ką sakai, bet nesakyk viską, ką mąstai”, turėjo apsaugoti ligonį nuo papildomų stresų ir informacijos [3:165].

Kadangi nėra pilnesnės liaudies medicinos analizės, todėl apie jos etines pažiūras bandoma spręsti iš fragmentų, aptinkamų tautosakoje.

2. Visuomeninė gydytojų veikla ir Daktaro autoritetas

1863-1905 m. Lietuva atmena kaip “spaudos draudimo” periodą, tai laikotarpis, kai carinės Rusijos okupacinė valdžia Lietuvoje ėmėsi radikalių priemonių, persekiodama nacionalinį-išsivaduojamąjį judėjimą. Uždraudus lietuviškąjį raštą, iškilo grėsmė pamatinei tautos kultūrai. Tas faktas, kad lietuvių tauta ne tik neprarado ir neužmiršo savo rašto, kalbos ir tradicijų, rodo lietuvių tautos ištvermingą veiklą: periodinė spauda, vadovėliai buvo spausdinami užsienyje ir slapta gabenami į gimtinę (“knygnešiai”). Istorinės sąlygos lėmė ir tai, kad tuo laikotarpiu formavosi ir ypatingas gydytojo tipas, kuris savo užduotį matė ir švietėjiškoje-humanistinėje veikloje. To meto Lietuvos gydytojai sudarė pažangiausios visuomenės dalį. Tradicijų įtakoje iki II Pasaulinio karo Lietuvos gydytojai dirbo aktyvų visuomeninį darbą.

Jie steigė kultūros ir mokslo draugijas (V.Alseikienė, A.Domaševičius, J.Šliūpas), puoselėjo lietuvių raštiją, sudarinėjo lietuvių kalbos žodyną, gramatiką (P.Avižonis), rinko ir skelbė tautosaką, tyrinėjo Lietuvos istoriją, kultūrą, rūpinosi švietimu ir lietuvių spaudos draudimo panaikinimu. Patys aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo jos steigėjai (J.Basanavičius, J.Kairiūkštis, J.Šliūpas). Jie rašė prozos ir poezijos kūrinius, publicistinius ir kritinius straipsnius [7]. Gydytojo Vinco Kudirkos “Tautiška giesmė”, parašyta prieš 100 metų, šiandien yra Lietuvos  valstybės himnas.

Neabejotinai ši pažangi gydytojų kultūrinė veikla dar labiau sutvirtino Daktaro autoritetą ir pagarbą gydytojo sprendimams. Medicinoje tai reiškė, kad gydytojo sprendimus, patarimus pacientai priimdavo nediskutuodami, nesirinkdami, neklausinėdami. Lietuvos medicinoje dar labiau sutvirtėjo paternalistiniai gydytojo-paciento santykiai. Juos atitiko medicinos  mokslo ir medicinos technologijų lygis.

3. Socialinės-politinės XX amžiaus vidurio modifikacijos ir medicinos etinės pažiūros

Didelę įtaką hierarchinių santykių formavimuisi ligoninėse ir sveikatos apsaugoje darė valstybinės medicinos atsiradimas ir įsigalėjimas (1940-1990). 1940 m. Lietuvos Respublika buvo okupuota Tarybų Sąjungos, po to fašistinės Vokietijos (1941-1945), o po Antrojo Pasaulinio karo prievarta integruota į Tarybų Sąjungos sudėtį. Šalies ekonomika ir gamtos ištekliai tapo nacionalizuoti, o sveikatos apsauga – suvalstybinta. Tai reiškė, kad valstybė finansuoja medikų teikiamas paslaugas, ir medicina tampa “nemokama”. Visuomenės moralinėms pažiūroms negatyvų vaidmenį suvaidino socialistinės ideologijos ir praktinio socializmo priešprieša, kai buvo deklaruojamos lygybės ir brolybės idėjos, o partinė nomenklatūra sudarė naują diktatorių sluoksnį, kuris naudojosi privilegijomis. Žodžių ir veiksmų neatitikimas destruktyviai veikė individo moralinę kultūrą. Štai, pavyzdžiui, “moralinis komunizmo statytojo kodeksas”, turėjęs pateikti visuomenės etinę orientaciją atrodė gana groteskiškai Lietuvoje, kurioje beveik kiekviena šeima patyrė masinius trėmimus į Sibirą, kitaminčių persekiojimus ir jų įkalinimus psichiatrinėse ligoninėse. Represinė ir diktatoriška politika, kuri teko Lietuvos liaudžiai, pradedant Carine Rusija ir baigiant Tarybų Sąjunga, neigiamai veikė žmonių moralę: ugdė prisitaikėliškumą, slopino pagarbą žmogaus teisėms. Ši nuolankumo ir aklo paklusnumo dvasia persikėlė ir į ligonines. Medicininė profilaktika ir gydymas buvo atliekami gydytojų nurodymu. Tam pacientas turėjo visiškai patikėti save ir savo ligą gydymui. Globojimas ir paternalizmas tapo neišvengiami. Tačiau medicinos pažanga siūlė vis naujesnius ir pažangesnius gydymo būdus. Pacientas ir toliau nedalyvavo jį liečiančių sprendimų priėmime. Jo teisės jam pačiam nebuvo žinomos.

Šis istorinis fonas padeda suprasti, kodėl Lietuvos sveikatos apsaugoje taip smarkiai įsišaknijęs paternalizmas ir kodėl pacientas ligi šių dienų tėra mažai autonomiškas.

Valstybės finansuojamose ligoninėse susiformavo nuostata, pagal kurią pacientas buvo prašytojas. Iš tiesų, ji vis dar egzistuoja ir, visų pirma, tose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose vyr. gydytojai išlaikė hierarchinę struktūrą ir kuriose į paciento nuomonę mažai tekreipiama dėmesio. Tiktai kai kuriems pacientams pasiūlomos įvairios gydymosi galimybės, pilnai informuojant apie gydymosi būdus, eigą ir rezultatus. Netgi šiandien kai kurie pacientai nežino savo diagnozės, arba kodėl jiems taikomas šis, o ne kitas gydymas [17].

Tokių etinių pažiūrų medicinoje viena iš svarbiausių ydų - žmogaus teisių nepaisymas - buvo nulemta visuomenėje vykusių pokyčių.

Pastaraisiais metais vis labiau gydytojų vertinami nauji etiniai principai: paciento autonomiškumas ir informuoto paciento sutikimas, kurie pasaulio medicinoje atsirado kartu su medicinos pažanga technologijų ir metodų srityje. Vis daugiau gydytojų supranta, kad reikia gauti iš paciento sutikimą, prieš pradedant gydymą, nes pacientai yra autonomiški individai, turintys savo vertybes ir teises, tame tarpe ir teisę rinktis ir spręsti, kokį gydymosi būdą jie yra pasirengę pripažinti arba kokio atsisakyti. Šias teises simbolizuoja sutikimo procesas, kurį įteisina Lietuvos respublikos įstatymai (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, 6 str., 1996) [8].

Pacientai nežino savo teisių dar ir todėl, kad visuomenėje yra menkas medicininis švietimas,  mokslininkų veiklos ratas yra uždaras, moksliniai leidiniai, kuriuose galima rasti žinių, plačiosios visuomenės nėra skaitomi, mažai domimasi net valstybės įstatymais.

4. Katalikiškoji tradicija

Katalikybė, tradiciškai vyraujanti religija Lietuvoje,  neabejotinai veikia kai kurias etines medicinos nuostatas. Visų pirma, tai liečia katalikybės griežtas pažiūras, kurios gina gyvybę nuo pat jos atsiradimo iki natūralios baigties. Gindama gyvybės šventumą ir neliečiamumą, bei propaguodama “gailestingojo Samariečio” medicinoje principą, katalikybė pasitarnauja pacientams, apsaugodama juos nuo medikų savivalės (monopolio), skatina pagarbos ir nepakenkimo principais paremtą veiklą. Pirma, “gailestingojo Samariečio” principas, išplaukiantis iš “auksinės moralės taisyklės”, motyvuojamas individų lygybe: “aš jums padėsiu, jei jūs susirgsit, bet aš tikiuosi, kad ir man padėsit, kai aš susirgsiu”. Be to, ši motyvacija sutampa su svarbiausiu krikščionybės etiniu principu – artimo meilė. Antra, gyvybės šventumo ir neliečiamumo principas išreiškia pagarbą kito asmens (paciento) gyvenimui ir gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties [9]. Popiežiaus Jono Pauliaus II daugelyje kalbų (jos dėmesingai priimamos Lietuvoje), pasakytų medicinos darbuotojams, pabrėžiama etiškumo svarba medicinoje, nes tada, kai “ligonis, apgaubtas meilės kupino žmogiško ir krikščioniško buvimo šalia, nepasiduoda beviltiškumui ir baimei, kaip tas, kuris jaučiasi paliktas vienų vienas kentėti ir mirti” [10:114]. Katalikybė eutanazijos prašymą vertina kaip medicinos pralaimėjimą [9], ir eutanaziją laiko “nusikaltimu”, griaunančiu paciento ir gydytojo ryšį [11:114]. Griežta ir bekompromisinė katalikiškoji pažiūra atima iš individo teisę į eutanaziją, nes šis neturi teisės savavališkai disponuoti savo gyvybe, priešingu atveju tai būtų “Dievo įsakymo pažeidimas, žmogaus orumo paniekinimas, nusikaltimas gyvybei, pasikėsinimas prieš žmoniją” [9:113].

Neabejotinai, katalikybės pažiūros, skatinančios gerbti paciento gyvybę ir su  ja elgtis atsakingai, yra vertingos etiniu požiūriu, nes tarnauja medicinos humanizavimui.

Tačiau tada, kai aš mąstau apie paciento, kaip ir kiekvieno sveiko žmogaus, teises, man kyla kai kurie klausimai: Ar kas nors gali lemti mano likimą? Ar aš sirgdama prarandu teisę spręsti apie savo gyvenimą ir mirtį? Ar bet kuri pažiūrų  sistema neapriboja mano teisių, spręsdama už mane? Gydytojai sutiko ir sutiks ligonį, kuris susidurs su dilema, ar jam toliau gyventi su nepagydoma liga ir galutinai sužlugdyti šeimą (finansiškai ir dvasiškai), ar atsisakyti bergždžio palaikomojo gydymo? Galų gale, argi toks ligonis neturi teisės aukoti savo didžiausios vertybės tam, kad pasitarnautų dar didesnei vertybei – šeimos gerovei? Tenka pastebėti, kad katalikybės pažiūros turi tendenciją pažeisti paciento autonomiją, jo teises.

Lietuvoje kol kas mažai diskutuojama šiais aktualiais paciento teisių klausimais, nėra ir sistemingų tyrimų, kurie atskleistų visuomenės ir gydytojų pažiūras šiuo klausimu,  be to, nėra žinoma ir tai, kiek katalikybės tradicija realiai įtakoja gydytojų profesinį sprendimą.

5. Hipokratiškoji tradicija

Kaip ir daugelyje Europos šalių, taip ir Lietuvoje didžiausią įtaką medicinos etinėms pažiūroms darė Hipokrato Priesaika, kuri atspindi tūkstantmetę pasaulio gydytojų patirtį [12:10-11]. Lietuvos gydytojai, baigę medicinos studijas, duodavo Hipokrato Priesaiką, ir savo praktinėje, mokslinėje ir pedagoginėje veikloje siekė laikytis jos nuostatų. Hipokrato Priesaika buvo prisiekiama garsiausiuose Lietuvos Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose. Tarybiniais laikais Hipokrato Priesaika buvo pakeista Ženevos gydytojo įžadu, o nuo 1967 m. Lietuvoje prisiekiama pagal “Atnaujintą Hipokrato priesaiką” [13:3].

Hipokratiškoji tradicija skleidė nesavanaudišką gydytojų pagalbą pacientui, siekė nepakenkimo, puoselėjo pagarbą savo mokytojams ir kolegoms, skatino kaupti žinias, atsisakyti konkurencijos, saugoti paslaptį ir nutylėti tai, kas sužlugdytų ligonį grėsmingos diagnozės metu.

XX amžiaus medicinoje iškilo daug sudėtingų situacijų, svyruojančių tarp etiškumo ir neetiškumo. Medicinos raida, naujų technologijų ir naujų medicinos šakų atsiradimas skatino plėsti, tobulinti ir kurti naujus etinius kodeksus [14: 222-223, 15: 232-234, 16:236].

Etines nuostatas konkrečioje šalyje veikia pasaulyje vykstanti medicininių pažiūrų raida. Bostono gydytojai, atsiliepdami į Popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą “Gyvybės evangelijoje”, pateikė atnaujintą Hipokrato priesaiką. Į jų raginimą atsiliepė ir Lietuvos gydytojai. 1997 m. 42 žymūs Lietuvos gydytojai pasirašė taip vadinamą “Atnaujintą Hipokrato priesaiką”. Svarbiausi jos principai:

· pagarba mokytojams ir pasižadėjimas šį meną perduoti kitiems, neatsiliekant nuo medicinos pažangos,

· pagarba gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties,

· paciento informuotumas,

· paciento gerovės siekimas,

· konfidencialumas ir

· korektiškumas santykiuose su kolegomis.

Šis Lietuvos etikos kodeksas susitemintai atspindi tas ilgaamžes tautos tradicijas, kurių atskirus bruožus aptinkame liaudies papročiuose, liaudies medicinoje.

Joje išreiškiama pagarba gyvybei ir natūraliai mirčiai, savitarpio pagalba ir didi atsakomybė prieš savo tėvus, šiuo atveju – mokytojus. Galbūt atnaujinta Hipokrato mažoji priesaika ir yra apibendrinta lietuvių liaudies patirtis medicinos etikos  klausimais?

Apibendrinimas

Fragmentai, aptikti liaudies medicinoje, mitologijoje, tautosakoje bei istoriniuose šaltiniuose leidžia daryti išvadą apie liaudies medicinos ryšį su tautos papročiais. Gydytojo autoritetas, kuris buvo susijęs su Lietuvos gydytojų  pažangia kultūrine veikla XIX-XX a., galėjo įtakoti paternalistinius  (gydytojas – tėvas, ligonis – vaikas) gydytojo - paciento santykius. Paternalistinės doktrinos įsitvirtinimui įtakos turėjo XX a. viduryje vykusios Lietuvoje socialinės modifikacijos. Katalikiškoji tradicija, kuri daugeliu aspektų neprieštarauja hipokratiškajai medicinai, puoselėdama pagarbą gyvybei, natūraliai mirčiai, savitarpio pagalbą, išreiškia praeities  išmintį gydymo ir sveikatos klausimais.

Literatūra

1. Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje. Vilnius, 1963.

2. Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius, 1983.

3. Patarlės ir priežodžiai. Vilnius, 1958.

4. Basanavičius J. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

5. Šurkus J. Lietuvių liaudies medicinos tyrinėjimų apžvalga. // Medicina, T. 14, Vilnius.

6. Šimkūnaitė E. Priešvestuvinė liaudies higiena. // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981-1982 m. – Vilnius, 1983.

7. Medicinos  enciklopedija. T. 2, Vilnius, 1993.

8. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Nr. 1 – 1562, Vilnius, 1996.

9. Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija. Vilnius, 1997.

10. Jonas Paulius II. Kalba  tarptautinio Mirštančiųjų globos suvažiavimo dalyviams (1992 03 17) // cit. iš: Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija. – Vilnius, 1997.

11. Jonas Paulius II. Kalba Milano katalikų universiteto 54-ųjų tobulinimosi kursų dalyviams (1984 09 06) // cit. iš: Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija. – Vilnius, 1997.

12. Hipokrato Priesaika. // Medicinos etikos kodeksai. / sud. Liubarskienė Z. – Kaunas, 1996.

13. Atnaujinta Hipokrato priesaika // Hipokratas vėl su mumis. / sud. A. Šaulauskienė. – Kaunas, 1997.

14. Tarptautinis medicinos etikos kodeksas. // D. von Engelhardt. Praktinės medicinos etika. / sud. Liubarskienė Z. – Vilnius, 1997.

15. Helsinkio Deklaracija. // D. von Engelhardt. Praktinės medicinos etika. / sud. Liubarskienė Z. – Vilnius, 1997.

16. Ligonio teisės. Lisabonos Deklaracija. // D. von Engelhardt. Praktinės medicinos etika. / sud. Liubarskienė Z. – Vilnius, 1997.

17. Liubarskienė Z., Mecelytė R. Pacientų teisė spręsti ir rinktis. // Bendrosios praktikos Lietuvos gydytojas. Nr. 8, K., 2001.

The ethical culture of medicine as viewed from the standpoint of customs, traditions and attitudes

Summary

In this paper I analyze the ethical culture of medicine within the last 50 years, focusing on specific forms of public thinking. The aim of this paper is to search for the answer to the question why in contemporary medicine there still exist ethical dilemmas between doctors and patients, arising from a lack of information given to the patient, violation of patients’ rights and deeply rooted paternalism.

I also analyze what influence upon the ethical of medicine had (and still have) the following factors:

1. Lithuanian national customs and folk medicine (the characteristics of national character and mentality, cordial relationships between people, treatment as a specific mission, knowledge exchange and unselfish help);

2. Educational-humanistic viewpoints of Lithuanian physicians during the XIXth – XXth centuries (the formation of attitude towards the doctor as a fosterer of the society and culture);

3. Social-political modifications in the middle of the XXth century (socialist ideology, state character of medicine, omniscience and omnipotence of doctors, depersonalisation of patients, limitation of their rights);

4. Christian tradition (the principle of sanctity and inviolability of life,  limitations of patients’ freedom of choice, ethical dilemmas concerning the beginning and the end of life);

5. Hippocratic tradition (Humanistic tendencies, protection of patients’ rights, paternalism, hyperbolization of “truth”, absolutization of the physician’s ethical decisions).

Apie ką mes čia?

  • Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". – F. de Larošfuko.
  • Sentencija - trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis; aforizmas.
  • Citata - rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti.

Mintys apie Paskolas
Tikslus laikas Lietuvoje