Mintys - Posakiai - Aforizmai

Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiai

Žmogaus orumo koncepcija kaip autonomijos reikalavimas

Eimantas Peičius

Filosofijos ir socialinių m. katedra
Kauno medicinos universitetas
A. Mickevičiaus 9, Kaunas
Tel: d. 224800, n. 715977
e-mail: eimpei@takas.lt

Anotacija. Žmogaus orumo koncepcija suponuoja idėją apie kiekvieno žmogaus ir unikalumą, neįkainojamą vertę ir išskirtinumą, palyginus žmogų su daiktais ir kitomis gyvomis būtybėmis. Straipsnyje orumo koncepcija yra analizuojama, pasitelkiant asmenybės ir autonomijos sąvokas, kurios padeda atskleisti galimas orumo sampratos implikacijas, sprendžiant etines problemas. Pats orumas yra interpretuojamas kaip aktyvi pozicija, kuri reikalauja savos asmenybės vertės pripažinimo ir apsisprendimo laisvės, ir kuri yra išreiškiama autonomijos reikalavimu. Tokiai orumo sampratos eksplikacijai pasitelkiami aktualūs nūdienos pavyzdžiai.

Įvadas

Idėjų istorija byloja, kad vieno atskiro asmens kaip tokio savaiminė vertė niekada nebuvo idėja par excellence. Nuo pat seniausių laikų atskiras individas ideologiškai ar fiziškai buvo pajungiamas valstybės arba daugumos interesams, o XIX amžiaus pramonės revoliucijos ir “kilniems” mokslo bei progreso siekiams. Net ir humanistinėmis vadinamos filosofinės koncepcijos žmogaus individualumo vertę neretai determinuoja viena ar kita implikacijos forma: esi vertas (pagarbos/ pripažinimo/ atlygio/ dėmesio), jei išpildai visuomenės lūkesčius, jei vykdai nustatytas pareigas, jei tiki skelbiamomis tiesomis, jei atlieki, tai ko reikalauja kiti (valstybė/ tauta/ partija/ bendruomenė/ organizacija/ šeima). Tai patvirtina ir Vakarų civilizacijos istorijos faktai: vergovė, prekyba žmonėmis, karai, technokratinės megamašinos įsigalėjimas, religinė ir etninė netolerancija, XX amžiaus medicininiai ir biologiniai bandymai su žmonėmis ir visa eilė kitų realijų, kurios atspindi žmogaus vertės reliatyvumą. Vadinasi, žmogus kaip toks pats savaime yra vertinamas daugiau instrumentiškai: į konkretų asmenį yra žiūrima daugiau kaip į priemonę, kaip pakankamą sąlygą, kaip pigų, universalų arba gerą įrankį “aukštesniems” ar “svarbesniems” tikslams pasiekti. Tokiame kontekste “instrumentinis žmogus (žmogus kaip priemonė) yra vertas tiek, kiek jis gali patenkinti kieno nors kito poreikius, kiek jis kitam reikalingas” [1:30]. Tačiau tokiam radikaliai pragmatiškam požiūriui į žmogų yra priešpastatoma alternatyva – taip vadinama orumo koncepcija, kuri čia ir yra pasirenkama kaip tyrimo objektas. Šio straipsnio tikslas – aptarti ir kritiškai įvertinti filosofines žmogaus orumo sampratos prielaidas, o taip pat eksplikuoti orumo koncepcijos ypatumus biomedicininės etikos kontekste.

Žmogaus orumo koncepcija suponuoja idėją apie kiekvieno žmogaus unikalumą, neįkainojamą vertę ir išskirtinumą, palyginus su daiktais ir kitomis gyvomis būtybėmis. Nors šiandien žmogaus orumas yra pripažįstamas kaip viena iš tų išimtinių visuotinių vertybių, dėl kurios sutaria bene visi pliuralistinio diskurso dalyviai, iki šiol nėra vieningos žmogaus orumo koncepcijos sampratos, kuri panaikintų šios sąvokos reikšmių ambivalentiškumą (daugiaprasmiškumą), o paties orumo kaip žmogiškosios būties fenomeno samprata yra problematiška ir paradoksali. Vis dėlto, anot R. Dworkino, kiekvienas, kuris ketina rimtai traktuoti žmogaus teises ir laisves, turi priimti nors ir miglotą (angl. - vague), bet galingą žmogaus orumo idėją [2:198]. Tai ypač išryškėja, sprendžiant praktines problemas biomedicininės etikos kontekste, pavyzdžiui, interpretuojant požiūrius į eutanaziją kaip “orios mirties” galimybę arba kaip žmogaus orumo paneigimą. Todėl žmogaus orumo koncepcija reikalauja išsamesnės kritinės analizės, kuri galbūt padės geriau atskleisti šiuolaikinę orumo sampratą ir praktinę reikšmę dabartinių politinių ir socialinių pokyčių kontekste.

Kas yra orumas: konceptuali analizė

Žmogaus orumo koncepcija yra tas fundamentinis pagrindas, ant kurio šiandien statomos bene visos demokratinės vertybės. Prielaida, kad kiekvienas be išimties žmogus kaip toks pats savaime, yra vertas pagarbos ir turi būti besąlygiškai pripažįstamas, yra esminė sąlyga legitimuoti žmogaus teises ir laisves bei ieškoti konsenso (sutarimo) tarp to, kas žmones suartina, o ne kas juos skiria.

Visa dabartinė juridinė demokratinių visuomenių sistema yra pagrįsta individo teisėmis į informaciją, nuosavybę, neliečiamumą, į žodžio, spaudos, politinės valios, pasirinkimo laisvę ir kitas teises, kurias garantuoja daugelio Europos ir kitų šalių konstitucijos. Antai ir Lietuvos Konstitucijos 21 straipsnis skelbia: “Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes” [3:17]. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) “atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas” (preambulė) deklaruoja, kad “visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis” (1 str.) [4:214-215]. Visa eilė kitų tarptautinių konvencijų (Žmogaus teisių ir biomedicinos, 1997, Visuotinė žmogaus genomo ir žmogaus teisių, 1997 ir kitos) ir taikomųjų žmogaus teisių deklaracijų (Helsinkio, 1964, Liublijanos, 1996 ir kitos) taip pat remiasi žmogaus orumo pripažinimo nuostata, kuri yra visų jose skelbiamų vertybių pagrindas. Minėtuose dokumentuose suponuojama prielaida, kad kiekvienas be išimties žmogus turi savaiminę vertę, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, odos spalvos, taip pat nepriklausomai bet kokių etninių, religinių ar socialinio statuso charakteristikų. Remiantis orumo pripažinimu, implikuojamas besąlygiškas imperatyvas: “Žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus” (Žmogaus teisių ir biomedicinos Konvencija, 1997 (2 str.)) [4]. Tai turėtų reikšti, kad kiekvienas žmogus privalo būti vertinamas, gerbiamas ir pripažįstamas ne dėl kokios nors priežasties (nuopelnų, išskirtinių savybių ar subjektyvių simpatijų), bet vien tik dėl paties fakto, kad jis yra žmogus.

Vis dėl to, akivaizdu, kad orumo, kaip ir daugelio kitų fundamentinių moralės filosofijos terminų, negalima griežtai apibrėžti. Tokios sąvokos kaip gėris, dorybė, tiesa, orumas ar žmogiškumas nėra savaime aiškios, ta prasme, kad empiriškai jas verifikuoti ar objektyviai išmatuoti yra beveik neįmanoma. Nepaisant gana dažnos orumo sąvokos eksploatacijos tiek filosofijoje, tiek psichologijoje ar grožinėje literatūroje, pats terminas iš esmės nebuvo kritiškai analizuojamas, priimant arba ignoruojant orumą a priori be platesnės etimologinės ar semantinės analizės. Taip pavyzdžiui, intuityvi orumo percepcija nurodytų daugiau žmogaus elgesio vertinimą (ji/jis oriai laikėsi pavojaus akivaizdoje) arba tam tikrą dorybę (ji/jis buvo garbingas ir orus pilietis). Tačiau, ar toks atviras interpretacijai žmogaus orumo kaip esminio principo eksplikavimas gali užtikrinti socialinę ir politinę tvarką tiek atskiroje valstybėje, tiek visame pasaulyje?

 Kas gi tuomet yra orumas, kaip tai turėtų suprasti bet kuris savo orumą “išpažįstantis” asmuo?

Etimologiškai orumo terminas yra kildinamas iš lotyniškojo daiktavardžio dignitas (jį vartojo ir A. L. Seneka), kuris senojoje romėnų kultūroje turėjo trejopą reikšmę: (1) vertingumas, pelnytas pripažinimas, tai, ką galima įvertinti; (2) didingumas, autoritetas, žmogaus pasididžiavimo jausmas, orumas kaip garbingumas; (3) puikus pasiekimas, brangaus daikto vertė [pagal 5:398].

Dabartinės angliškojo dignity ir vokiškojo Wurde reikšmės yra dar platesnės: “tai yra pagarbos ir vertės kokybė, pozityvi kokybė pasireiškianti kilnumu, tobulumu (excellence), taip pat pozicija, laikysena, pagrįsta įvertinimu iš šalies, garbingo titulo, rango nusipelnymas savo pastangomis, susijusi su valstybinių pareigų ar oficialių uždavinių atlikimu geriau nei priklausytų, tam tikro aspekto, stiliaus pakylėjimas į reikiamą lygį, akimirkos svarbą atitinkantis pareiškimo, veiksmo pobūdis” [pagal 6:144]. Šiuo atveju labai svarbu, kad vedinys “dignus” turi atitikimo reikšmę, kuri nurodo ypatingą santykio kokybę, tam tikrą jungtį, kuri suderina išorinius ir viduje esančius vertės aspektus.

Panašiai orumą apibūdina Lietuvių kalbos žodynas: “Orumas - žmogui būdingas savo vertės pajautimas ir jį atitinkantis elgesys” [7]. Sociologijos mokslų kontekste orumas traktuojamas kaip “subrendusios asmenybės nuostata savo vertybių visuomenėje atžvilgiu, vertinanti garbingą asmens elgesį. Tokia nuostata susiformuoja patyrus savo vertę darbe, santykiuose su kitais žmonėmis, šeimoje, apskritai bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje...” [8]. Edukologijos mokslų požiūriu orumas yra “moralinės sąmonės padiktuota sąvoka, reiškianti asmenybės vertės supratimą, bei pasireiškianti asmeninės savikontrolės forma” [9].

Dorovinė nuostata, būsena, proto išraiška ar tam tikra savimonės forma - daugeliu atvejų sąvoka “orumas” suponuoja būdvardinę vartojimo reikšmę, kaip tam tikra žmogaus ar jo veiklos būdo savybė, susijusi su vidine, tik pačiam asmeniui prieinama dimensija. Todėl lenkų filosofė M. Ossowska mano, kad orumo sąvokos prasmę yra patogiau nusakyti negatyviai, atskleidžiant konkrečius orumą žeminančius žmogaus elgesio pavyzdžius, kurie, galėtų padėti susidaryti ‘orumo’ sąvokos struktūrinį vaizdą, arba tam tikrą schemą, pagal kurią galima daryti vertinimus, oriai elgiamasi ar ne. Savanoriško arba iš dalies savanoriško orumo paneigimo pavyzdžiai: ”meilikavimas, primygtinis piršimasis į draugiją, oportunizmas (savo įsitikinimams prieštaraujanti veikla), aklas paklusnumas, nesivaldymas, žmogaus kaip prekės traktavimas, infantilizmas ir t.t.” [pagal 10: 369-370].

Tačiau nepaisant tokio orumo sąvokos daugiaprasmiškumo ir plataus reikšmių spektro, orumo turinys gali būti suvokiamas ir konceptualizuojamas: “Orumo sąvoka nusakomas tiek žmogaus nesusitaikymas, priešinimasis savo paties sudaiktinimui, depersonalizacijai ir apskritai jį menkinančiai padėčiai, tiek savo reikšmingumo išsaugojimas tenkinant asmeninius norus, siekiant kokių nors praktinių tikslų ar ginant savo teises. Orumas – tai asmenybės bruožas, rodantis jos nuolatinį pasirengimą ginti, saugoti, palaikyti savo žmogiškąją vertę. Jis kliudo asmenybei prekiauti savimi, priimti save kaip daiktą, svetimos valios ir tikslų įrankį, svetimų minčių ruporą, skonių vergą, paklusnų pastumdėlį, kieno nors manipuliacijų, savavališko “lipdymo”, komandavimo objektą” [1:34]. Taigi, orumo sąvokos esmę sudaro žmogaus išskirtinumas ir aktyvi, į savo asmenybę apeliuojanti pozicija. Šis išskirtinumas yra grindžiamas tuo, kad tik žmogui galima priskirti asmenybiškumo (sugebėjimo kritiškai ir racionaliai mąstyti) ir autonomiškumo (sugebėjimo save determinuoti) predikatus, kurie verčia žmogų traktuoti ne vien tik vertybiškai (kiek jis vertas), bet ir kaip tikslą patį savaime be papildomų sąlygų, vien dėl to, kad jis kaip toks yra čia ir dabar. Ar pagrįstos tokios pretenzijos ir jeigu taip, tai kokios iš to seka praktinės išdavos?

Orumas kaip autonomijos reikalavimas

Ankščiau minėtuose juridiniuose dokumentuose ir etikos kodeksuose orumo sąvoka yra nekvestionuojama ir priimama besąlygiškai. Tai reiškia, kad visi individai, vien dėl to fakto, kad jie yra priskiriami žmonių giminei, turėtų būti traktuojami kaip iš prigimties turintys orumo. “Orumas negali būti prarastas ar atimtas, laipsniuojamas ar ignoruojamas kito asmens atžvilgiu, jeigu jis pats to nepripažįsta ir laiko save oriu” [11]. Tokia orumo samprata reiškia, kad orumo principas yra tarsi pats save pagrindžiantis, kaip kažkas tokio, “ko nereikia demonstruoti ar įrodinėti, bet užtenka jį pripažinti” [11]. Vis dėl to toks orumo suabsoliutinimas gali iškelti klausimą, kaip racionaliai pagrįsti šį besąlygišką reikalavimą, kad orumas nėra tik dar viena moralinio ar juridinio įstatymo prievolė, kurios galima nepaisyti arba kuriai galima rasti išimčių?

Viena esminių prielaidų, kuri bent jau formaliai gali paaiškinti orumo sąvokos pagrįstumą etiniame kontekste yra autonomijos reikalavimo priėmimas. Šią prielaidą bene geriausiai atskleidžia I. Kanto oraus žmogaus samprata. I. Kantas orumo sąvokos turinyje įžvelgia reikalavimą pripažinti žmogų kaip autonomišką asmenį, kuris gali ir privalo kurti dorovės įstatymus pats, tuo pačiu pripažindamas šią prerogatyvą kiekvienam kitam asmeniui. Jei asmens autonomija ir asmens orumas yra neatsiejami žmogiškumo elementai, tai kiekvienas žmogus visada turi būti laikomas tik kaip tikslas pats savaime ir niekada ne kaip priemonė bet kokiam kitam tikslui pasiekti: “Elkis taip, kad visada puoselėtum žmogiškumą, ar pats save ar kitą asmenį laikydamas niekados ne priemone, bet visada - tikslu, tai yra paskutiniu visų sprendimų argumentu laikant žmogų, kaip tokį” [12:68].

Pats terminas “autonomija”, išvertus iš senovinės graikų kalbos reiškia “aš pats sau valdovas” arba “aš pats savo sprendimų autorius”, arba “aš pats apsprendžiu savo veiksmus, savo valią, norus”. Todėl autonomijos reikalavimas yra glaudžiai susijęs su pasiruošimu priimti kito asmens įsitikinimus, jo pasirinkimą, bei toleruoti jo valią, kartu neprarandant savųjų. Tokiu būdu autonomijos reikalavimas referuoja į kiekvieno individo pripažinimą kaip asmenybę.

Orumas kaip asmenybės pripažinimas

Orumas yra asmenybės išraiška. Be asmenybės sąvokos nebūtų pačios orumo sampratos ir atvirkščiai – pripažįstant individo orumą, jis pripažįstamas kaip asmenybė, su kuria reikia skaitytis, atsižvelgti į jos valią, nuomonę ar tiesiog elgtis su ja pagarbiai. Orumo kaip asmenybės pripažinimo sampratą puikiai iliustruoja Sokrato atvejis.

Atėnų demokratijos amžininkas Sokratas yra viena iš tų asmenybių, kurios nukreipė savo protą į patį save ir į savo paties vertingumą kitų atžvilgiu. Iškilus mirties ar gyvybės klausimui, kuomet Atėnų teismas jam paskelbia mirties nuosprendį, Sokrato laikysena ir jo paskutinieji žodžiai yra skirti vienam tikslui pasiekti, - išvengti niekingos gėdos ir pažeminimo, ir paneigti jam primestą nevertumą, kaltę ir nedorumą visuomenės atžvilgiu, priešpastatant savo orią poziciją kaip atsvarą visai aplinkinio pasaulio neteisybei. “Tikrai labai svarbus dalykas yra ne pats gyvenimas, bet kaip tą gyvenimą nugyveni,” sako Sokratas Platono dialoge “Sokrato apologija”, kai tikslas išlikti ištikimu savo idealams iki pat galo, pareikalauja užmokesčio bene didžiausia gyvybės kaina. Kaip paaiškinti tokį beatodairišką Sokrato pasirinkimą? Ar ne gyvybės išsaugojimo instinktu turėtų vadovautis kiekviena gyva būtybė, taigi ir žmogus?

Sokratui žmogus (o tuo pačiu ir jis pats sau) yra ypatingas tuo, kad jis gali mąstyti, reflektuoti, atlikti racionalius sprendimus ir mesti iššūkį gamtiniam priežastingumui.

Remiantis Sokrato pozicija, galima daryti prielaidą, kad žmogus nėra vien tik homo sapiens rūšies atstovas: būti žmogiškąja būtybe ir būti žmogiškąja asmenybe nėra vienas ir tas pats. Tačiau jei būti žmogumi dar nereiškia būti asmenybe, tai, kur slypi tas skirtumas, kurį žmogų pripažinti, kaip asmenybę, kurį – ne?

Sokrato atveju, orumas gali būti interpretuojamas kaip tam tikras asmeninės išminties ir dorovės elementas. Nors “jis žino, kad nieko nežino”, visgi vien savo tokiu ‘žinojimu’ nusipelno pagarbos, nes suvokia tikrąją savo padėtį ir gali pripažinti save tokiu, koks yra, o ne kokiu dedasi esąs. Sokratui jau vien pats faktas, kad pripažįstu savo ribotumą, yra žmogaus išskirtinumo įrodymas, nes šis pripažinimas yra galimas tik mąstymo būdu, taigi racionaliai ir kritiškai vertinant save patį. Todėl sekdami Sokrato argumentacija, galėtume teigti, kad neturime nė mažiausio pagrindo laikyti kitus visiškai nieko neišmanančiais ir nesugebančiais priimti sprendimo, kaip pavyzdžiui, ilgą laiką buvo traktuojamas pacientas gydytojo atžvilgiu, čiabuvis užkariautojo atžvilgiu ar vaikas suaugusiojo atžvilgiu.

Panašiai ir I. Kantui, asmenybė yra kiekvienas žmogus, kuris turi savyje išskirtinę žmogiškumo savybę, būtent –  sugebėjimą įžvelgti moralinio imperatyvo prasmę, suvokti jo turinį ir galią jį įgyvendinti. “Asmenybei, kaip savarankiškai ir save motyvuojančiai esybei, iš esmės būdingas orumas, savojo identiteto išlaikymas moralinėje srityje, kuris pasireiškia pareigų sau ir visuomenei (kitiems) atlikimu” [12:67-68]. Kiekviena racionali būtybė turi teisę nustatyti sau pačiai tikslus, tai yra, gali determinuoti pati save laisva valia, priklausomai nuo moralinio sąmoningumo lygio. Asmenybė yra toks žmogus, pagal I. Kanto moralės koncepciją, kuris turi apsisprendimo (mąstymo) galią, ir kuris remiasi tuo apsisprendimu praktinėje veikloje.

Kai kurie šiuolaikiniai autoriai netgi nurodo konkrečius reikalavimus asmenybės racionalumui įvertinti:

1. Sugebėjimas formuluoti deramus tikslus, ypač tolesnius ateities planus 2. Sugebėjimas nustatyti tų tikslų loginę seką 3. Sugebėjimas apibrėžti, dėl ko siekiami pasirinkti tikslai 4. Sugebėjimas efektyviai veikti realizuojant ateities planus 5. Sugebėjimas atsisakyti arba keisti tikslų pobūdį, jei gaunami neadekvatūs siekiams rezultatai” [pagal 13:26].

Panašiai J. Fletcher pateikia ištisą asmenybės atitikimo sąlygų sąrašą: “minimalus (nustatytas) intelekto lygis, savimonė, savikontrolė, sugebėjimas planuoti ateitį, sugebėjimas įvertinti praeitį, sugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis (ne vien tik kalbant, bet ir simbolių pagalba), troškimas tobulėti, judėti, rūpinimasis savimi, neabejingumas kitiems žmonėms, žingeidumas” [14:278].

Be abejo, šis sugebėjimų sąrašas yra tik apytikris orientyras, kaip identifikuoti asmenybę, turinčią racionalaus mąstymo galią. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, Australijos aborigenai ilgą laiką buvo laikomi iracionaliais principais besivadovaujančiais individais, su kuriais proto kalba susikalbėti ne visada įmanoma, vadinasi ir traktuoti jų kaip žmonių, vertų pagarbos, nebuvo pagrindo. Tačiau lygiai tą patį galėtume pritaikyti, stiprios panikos ištiktam žmogui, kurio būsena ir sprendimai ne tik neatitiktų minėtų racionalumo reikalavimų, bet ir prarastų kitus “normalaus asmens” požymius. Todėl, kaip teigia M. Ossowska, pripažinimo kaip asmenybės “nusipelno vien tas žmogus, kuris suformavo savąjį ‘aš’ pagal tam tikrą orientyrą, vadovaudamasis tam tikra vertybių sistema. Asmenybės pripažinimas tokiu atveju yra pagarbos išreiškimas..., o buvimas asmenybe, pripažinimą reiškiančiu aspektu, yra būtina žmogaus orumo sąlyga” [10:373-374]. Tai vadinama asmenybės identitetu, kuris reiškia tam tikrus sąmoningus, valingus veiksmus ar pastangas, kurios yra kreipiamos ne tik į išorinį aplinkinį pasaulį, bet ir į patį save. Žmogaus tapimo asmenybe nebūtų įmanoma įsivaizduoti be noro gyventi, dirbti, siekti gerovės, mokytis iš savo klaidų ir panašiai. Tokiu būdu, asmenybės vertė atsiranda tada, kai yra moralinę atsakomybę savanoriškai ir sąmoningai prisiimančio asmens veikimas, kuriame asmuo mato savo gyvenimo įprasminimo galimybę, prioritetą teikiant ne vien tik materialinių ar išorinių vertybių skatinimui, tačiau ir savo dvasiniams poreikiams ugdyti. Laisvanoriška, racionali ir efektyvi veikla, maksimali savo sugebėjimų realizacija, dorovės principų laikymasis – visi šie asmenybės atributai yra orumo atpažinimo ženklai, tačiau kartu ir atsakomybės už save ir aplinkinius našta.

Savi-determinacija kaip orumo išraiška

Autonomijos reikalavimas yra ne tik reikalavimas kitiems gerbti mano “aš”, bet ir reikalavimas save determinuoti vardan kitų autonomijos.

Autonomiškumas yra apibrėžiamas asmens intencionalumu, žinių adekvatumu, bei nevaržomumu iš šalies ar iš vidaus. Varžymo iš šalies veiksniais galėtų būti laikomi teisiniai įstatymai, grasinimai, prievarta, represijos, šantažas ar diskriminacija; iš vidaus - suklaidinta sąžinė, ydos ar psichologiniai afektai, o taip pat informacijos stoka arba dezinformacija. Reikalavimas traktuoti kitą individą kaip autonomišką suponuoja nuostatą, kad tasai individas gali suvokti ir įvertinti atitinkamos, jam skirtos informacijos prasmingumą, kad nereikia jo kontroliuoti ir pritaikyti jėgos tiek kontroliuojant jo moralinį gyvenimą, tiek panaudojant kitas priemones, kurios nepripažintų jo asmenybės identiteto [pagal 4]. Kiekvienas bandymas palenkti asmenį į kurią nors pusę, jei jis pats nepriklausomai nuo kitų to nedarytų, - turėtų būti traktuojamas kaip autonomijos principo nepaisymas, taigi kito, o tuo pačiu ir savo asmenybės nepripažinimas. I. Kanto požiūriu, autonomijos principo pažeidimui negali būti surasta nė viena pateisinama priežastis tiesiog todėl, kad nepripažinęs laisvės gyventi savaip kitiems, šią teisę atimu ir iš savęs paties. Autonomijos reikalavimas yra pozicija, kuria aš įsipareigoju apriboti savo veiksmų laisvę, prisiimdamas visą atsakomybę sau. Tai reiškia, kad vidinį sąžinės nuosprendį motyvuoja tik mano paties etinė kompetencija ir “visa sprendimo atsakomybės našta negali būti perkelta ant Dievo, kurio kito moralinio autoriteto ar abstrakčių gėrio - blogio jėgų “pečių” [13:21]

Toks požiūris visiškai eliminuoja orumo įvertinimo ar įkainojimo galimybę, nes orumui nėra jokio adekvataus ekvivalento. Orumo pripažinimas, suteikiant apsisprendimo laisvę negali būti pakeistas kuo nors kitu: kitu principu, vertybe ar kita koncepcija, nes jos tiesiog nėra. Priėmus autonomijos reikalavimą “orumas yra absoliuti vidinė vertybė, pasireiškianti pagarba visiems racionaliems individams, galinti palyginti save su kitais žmonių giminės atstovais kaip lygus su lygiais” [12:68-69].

Protas ir sensoriniai sugebėjimai iš prigimties duoti visiems vienodi, mano I. Kantas, todėl realizavimosi galimybės daugiau priklauso nuo pareigos įsisąmoninimo, bei tos pareigos išpildymo. Nė vienam asmeniui neturim pagrindo nerodyti pagarbos, kol nežinome tikrųjų jo elgesio motyvų, o juos sužinoti galime tik suteikę jam visišką apsisprendimo laisvę ir savi-determinacijos galimybę. “Netapk žmonių vasalu. Nekentėk, jei tavo, kaip žmogaus teisės bus nebaudžiamai trypiamos. Nepriimk pagalbos, kai ką nors pats gali padaryti. Nesinaudok kitų malone, nesiskųsk, kad tau skauda, jei nusipelnei skausmo, ...keliaklupsčiavimas ir žeminimasis, net iš paklusnumo dangiškiesiems dalykams, yra priešinga žmogaus orumui, nes kitu atveju, jūs sumenkinate save ne tam idealui, kurį jūsų pačių protas jums pateikė, tačiau stabui, kuris yra padarytas jūsų rankomis” [15:98-99]. Pagarba žmogaus orumui turi būti suprantama ir kaip pagarba sau pačiam, su visomis iš to sekančiomis išvadomis.

Nors toks teorinis orumo pagrindimas autonomijos reikalavimu yra formalus, bet pats reikalavimas suponuoja orumo pripažinimą kaip būtinybę, be kurios neįmanomas joks socialinis sutarimas dėl moralinių normų visuotinumo. Todėl “autonomijos principas teorinėje etikoje be substancialaus turinio yra vienintelis būdas išspręsti ginčus tarp priešingų etinių požiūrių, tai yra, tarp mūsų postmodernaus pasaulio žmonių, kurių vertybės yra skirtingos” [16:138].

Praktinės taikymo problemos

Kanto ir kitų filosofų pastangos pagrįsti orumo sampratą autonomijos reikalavimu kaip save legitimuojančiu dorovės principu iškelia visą eilę papildomų klausimų, kurių reikalauja vis naujos praktinės žmogaus veiklos sritys. Štai pavyzdžiui, racionalumo ir asmenybės kriterijus pritaikyti negimusio žmogaus embriono, komos ištikto žmogaus ar sunkaus psichinio ligonio atvejais yra pernelyg problematiška. Ar jų orumas turėtų būti pripažįstamas remiantis tokia orumo koncepcija? Ar visada autonomijos reikalavimas turėtų būti priimtas? Ar tik racionalias būtybes galime vadinti žmonėmis ir tuo labiau asmenybėmis? Ar galima gerbti kito asmens orumą, pažeidžiant jo autonomiškumą?

Paradoksalu, tačiau ypač pažeidžiami ir kritinėse būklėse esantys asmenys, kuriems labiausiai reikia pagalbos, ir kurie negali priimti autonomiškų ir racionalių sprendimų, turi didžiausias galimybes netekti asmenybės statuso, o tuo pačiu ir pagrindinių teisių. Net ir žmogaus embrionas, komos ištiktas, ar sergantis Alzheimerio liga (palaipsnis atminties netekimas) žmogus, nors ir neturi galios suformuoti savo vertybių sistemos, vis dėlto negalime paneigti jo, kaip potencialios asmenybės, kuri nusipelno ypatingo stiprių visuomenės narių dėmesio.

Ar jų autonomijos ribotumas turėtų būti traktuojamas kaip pagrindas mažiau gerbti jų orumą? Žmogaus genomo pakeitimo galimybės ir kitos dabartinės medicinos realijos rodo, kad bet kokia racionalumo analizė gali pasirodyti nepakankamai patikima. Efektyvaus apsisprendimo kriterijų gali riboti elementari informacijos stoka ar suklaidinimas, atsitiktinis neapdairumas ir panašūs faktai.

Žmogaus orumo sąvokos ambivalentiškumas yra akivaizdus: orumas yra priimamas kaip besąlygiška ir neatsiejama žmogaus prigimties esmė, vis dėl to, gali kilti klausimas, ar galime racionaliai pagrįsti orumo sąvokos turinį be metafizikos diskurso pagalbos? Dar daugiau – ar šiuolaikinė, daugiausia biomedicinos etikos tyrinėtojų pateikiama, ‘orumo’ samprata atitinka naujausias mokslines žinias apie žmogų?

Nepaisant praktinių pritaikymo sunkumų, orumo koncepcija yra sutartinai pripažįstama kaip ta vertybinė platforma, kuri vienija skirtingų požiūrių, rasių ir kultūrų žmones toleruoti vieniems kitus ir kuri įgalina solidarumą bei konsensą, sprendžiant etines problemas.

Iš orumo sąvokos turinio galima suponuoti, kad oriai besielgiantis individas (arba organizacija, arba valstybė) gali ir kartais privalo determinuoti save, koreguoti savo tikslus ir spręsti ne vien tik pagal pragmatinius ir apskaičiuojamus parametrais. Kita vertus, toks savideterminacijos judesys niekada nebus peržengiantis tam tikros ribos, kurią peržengus įvyksta asmenybės ‘katastrofa’ etine, o gal ir socialine prasme. Toji riba – tai tam tikra leistina norma, kurios peržengimas jau negali būti toleruojamas pačių tolerantiškiausių įstatymų. E. H. Errickson, žymus Z. Freudo psichoanalitinės psichologijos pasekėjas, tokius žmogiškosios elgsenos normų pažeidimus vadina “patologijomis”, kurios visada bus orumo praradimą sąlygojančios priežastys. Humanistinės psichologijos atstovas A. Maslow orumo problemą mato ugdymo klaidose: “Jei mes norime padėti žmonėms tapti visiškai žmogiškiesiems, mes privalome suprasti ne tik tai, kad jie stengiasi realizuoti save, bet ir tai, kad jie nenori, arba bijo, arba nesugeba to padaryti” [10:345]. Sociologijos mokslų požiūriu tokia ‘katastrofa’ suprantama, kaip asmenybės degradacijos požymis, kaip nesugebėjimas integruotis į visuomenę doromis ir kartu natūraliomis žmogui priemonėmis.

Taigi, nors iškelianti papildomų klausimų, orumo koncepcija “nurodo ribas, iki kurių žmogus sutinka daryti kompromisus su aplinka ir savo pragmatiniais interesais bei polinkiais” [1:34].

Išvados

1. Orumas yra etinė charakteristika, kuria nusakomas individo santykis su pasauliu, o taip pat ir su savimi pačiu. Nėra jokios galimybės padidinti savo orumą, ar jį užsitarnauti, ar pasiekti, ar kitaip įsigyti tokiomis priemonėmis, kurios atimtų, paneigtų ar sumažintų kito asmens orumą. Todėl orumas yra laikomas bendražmogiškąja vertybe, kuri neretai tapatinama su paties žmogaus verte.

2. Konceptualus orumo sąvokos turinys yra apibrėžiamas asmenybės ir jos poziciją išreiškiančio autonomijos reikalavimo sąvokomis, kurios savo ruožtu nurodo racionalumo, laisvės, savi-determinacijos, pagarbos žmogui ir jo išskirtinės vertės, bei moralinės atsakomybės kriterijus. Orumo kategorija yra neišvengiama, kai norima pagrįsti etinius žmonių elgsenos principus arba įvertinanti jų veiklos tikslus ir priemones. Todėl orumo sąvoka sudaro bene visų pagrindinių etinių kodeksų ir juridinių reglamentų pagrindą, kuriuo deklaruojama nekvestionuojama žmogaus pirmenybė prieš bet kokias kitas vertybes ir visuomeninius interesus.

3. Autonomijos reikalavimo priėmimas yra žmogaus unikalumo ir jo moralinio gyvenimo autentiškumo pripažinimas. Orumo koncepcija pagrįsta formaliu autonomijos reikalavimu, kaip kiekvieno asmens apsisprendimo laisvės pripažinimu, yra fundamentinis žmogaus teisių pagrindas. Todėl orumo koncepcija pagrindžia nuostatą, kad bet kokios smurto, prievartos, diskriminacijos, išnaudojimo ir manipuliavimo žmonėmis formos yra visiškai nepateisinamos ir moraliai smerktinos.

4. Orumas yra ambivalentiška ir kartu paradoksali sąvoka, nes yra sunkiai operacionalizuojama, neobjektyvizuojama ir atvira interpretacijai, nors ja yra grindžiamos kitos svarbios socialinės vertybės. Orumo koncepcija nepadeda išspręsti aktualių šiuolaikinių praktinių dilemų, tačiau iškelia papildomų klausimų apie žmogaus laisvės ir tuo pačiu praktinės veiklos galimybių ribas.

Literatūra:

1. Stoškus K. Etiketas ir žmonių bendravimas. Vilnius: Mintis, 1981.

2. Dworkin R. Taking Rights Seriously. Cambridge: Harvard University Press, 1977.

3. Lietuvos Konstitucija. Vilnius, 1991.

4. Rogers A., D. D. de Bousingen. Bioetika Europoje. Vilnius: Kultūra, 2001.

5. The Oxford Encyclopedic English Dictionary. New York: Oxford University Press, 1996.

6. Beauchamp T. L., Childress J. F. Principles of Biomedical Ethics. (3rd ed.). New York: Oxford University Press, 1989.

7. Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1986.

8. Sociologijos žodynas. Vilnius, 1989.

9. Edukologijos mokslų žodynas. Vilnius, 1988.

10. Gėrio kontūrai (Iš XX a. užsienio etikos). Vilnius: Mintis, 1989.

11. Adorno R. The paradoxical notion of human dignity. // The II World Congress of Philosophy of Medicine. – 2000.

12. Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980.

13. Battin M. P. The Least Worst Death. Essays in Bioethics on the End of Life. New York, Oxford: Oxford University Press, 1994.

14. Matters of Death and Life. New Introductory Essays in Moral Philosophy / ed. by Regan T. – New York: Random House, 1986.

15. Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, 1987

16. Engelhardt H. T. The Foundations of Bioethics. New York: Oxford University Press, 1996.

Apie ką mes čia?

  • Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". – F. de Larošfuko.
  • Sentencija - trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis; aforizmas.
  • Citata - rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti.

Mintys apie Paskolas
Tikslus laikas Lietuvoje