Mintys - Posakiai - Aforizmai
Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiaiAristotelis apie būtį
Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškintiMetafizikoje. Keliamas klausimas koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.
Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.
Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:
1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu.
2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija.
Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris "Filosofijos įvadas" Vilnius 1992; 94 pusl. ]
Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius
Filosofija mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.
Kategorijos
Kategorijos pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis:
1. Substancija
2. Kiekybė
3. Kokybė
4. Santykis
5. Kur
6. Kada
7. Padėtis
8. Turėjimas
9. Veikimas
10. Kęsmas
Materija ir forma
Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Aristotelio nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi užbaigtumas ENTELECHĖJA - ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes. Entelechėja galimybės išeikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Aristotelis materijos nesupriešina. Stoka materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka.Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.
Išvados
Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų - pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį - ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.
Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.
Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.
