Mintys - Posakiai - Aforizmai
Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiaiPoezija, eilės ir eilėraščiai
Poezija, kurioje atsiskleidžia minčių žavumas. Čia rašomi nebūtinai savos kūrybos eilėraščiai, tačiau ir kitų autorių patikusios eilės. Tiesa, eilės - ne poezija, poezijos kūriniai - eilės.
Rašydami kito autoriaus eilėraštį būtinai nurodykite ir tikrajį jo autorių. Galbūt kaikam eilėraštis sukels tokį žavesį, kad norės rasti daugiau to paties autoriaus eilių.
ant Vilniaus aikščių, purvo ir žaizdų
ant mūsų lūpų, degančių kaktų
jo tirpsmas, jo vėsa gaivino sielas
virš Seimo rūmų skleidės lelija
trispalvė lyg pražydus būt Šiaurės pašvaistė
minia skandavo laisvė laisvė laisvė
o tu meldeisi patylomis, viduje. Deja
netrukus kilo juodas debesis
jis uždengė akis tamsiom padangtėm
lyg būtų žvangtelėjęs geležinis dangtis
bet tai nebuvo dangtis. Geležim
ir paraku dvokiąs ledinis vėjo gūsis
vos vos neužpūtė šventų Kovo žvakučių
-
mes atsilaikėme tada, atsilaikysim ir dabar.
Užteks mums dvasios
ir mums, ir tiems, kurie palūžo ar sulinko
kurie pavargo Bet ar ilgai tai tęsis
tas nuovargis, ta sielos nykuma
padėk vėl Viešpatie, nes jau gana gana
Ar ragint jus dar negana?!
Ir Saulės laužą danguje užkurkit,
įgriso iki gyvo kaulo jau žiema.
Na, susimilkite, nebūkit šmikiai
ir duokit pagaliau mums šilumos,
o tai gandrai parskridę tykiai
atgal vėl į Egiptą emigruos...
Ir išsimėžt prašyčiau sniegą,
seniai jau laikas sėti žibutes,
snieguoles žadinkit iš miego,
nes jau žiemos ėmiau nekęst.
Pavasario ir vištos pasiilgo,
Velykas greit turėsim švęst.
Kiaušiniai bus kaip... seno vilko,
jeigu negaus žolės užlest...
Kankinamas savo demonų,
Kankinamas pačio savęs,
Aš gyvenu diena iš dienos
Nekęsdamas savęs, savo jausmų.
Nors lėlės šoka aplink,
Nesakydamos man nieko pikta.
Bet skausmas kitų patiriamas
Man kelia pykti ant šokėjų savų.
Netikras mano skausmas,
Įsivaizduojamų demonų keliamos kančios.
Kankinuosi vien dėl kančios malonumo,
Sugeriu aš skausmą kitų kaip kempinė.
Nesavu balsu viduje kas naktį rėkiu
Išgelbėkit mane.
Atstūmiau visus, už sienos pykčio,
Atstūmiau visų meilę, meilę savo paslėpiau giliai.
Neparodysiu savo skausmo, tik ne tiems kuriuos priversiu kentėti...
Ne tiems, kurių taip noriu atsiprašyti, kuriais pasinaudojau dar kartą.
Kempine aš būsiu iki paskutiniosios.
Iki nežinia pasiims mane.
Tik kada ji ateis.. Ilgai laukiu jau..
Ar pačiam reikės žengti į Tavęs, link glėbio Tavo užmaršties?
Laikas bėga...
Moterie, kuo tu vardu? Nežinau.
Kada gimei, iš kur esi kilus? Nežinau.
Kodėl išsirausei žemėje urvą? Nežinau.
Nuo ko slepiesi? Nežinau.
Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? Nežinau.
Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? Nežinau.
Kieno tu pusėj? Nežinau.
Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. Nežinau.
Ar stovi dar tavo kaimas? Nežinau.
Ar tai tavo vaikai? Taip.
Wislawa Szymborska
Vertė Judita Vaičiūnaitė
Stovėjo Ji ant slenksčio nebūties,
Ją graužė, draskė, o Jinai kovojo.
Iš kovos lauko išžengė Ji kupina vilties,
Ir iškovotą laisvę ramia širdim tau dovanojo.
Dabar tu Ją laikai
Kaip spindintį rasos lašelį.
Suspauski delnuose tvirtai
Ir saugoki nuo vėjo tą mėlyną pūkelį.
Bet negi tau Jos nebereikia?
Po tiek kančių paminsi tai, kas liko,
Nusuksi žvilgsnį su Jos ašara graudžia,
Užspausi širdyje Jos šauksmą tykų?
Paleistum pavėjui tą mėlyną paukštelį?
Nutildytum troškimą žemės taip kruvinai brangios?
Bet ką sakytum vėjui plaukus tau kedenant,
Kai jis paklaus, kur dingo meilė Lietuvos..?
ant Vilniaus aikščių, purvo ir žaizdų
ant mūsų lūpų, degančių kaktų
jo tirpsmas, jo vėsa gaivino sielas
virš Seimo rūmų skleidės lelija
trispalvė lyg pražydus būt Šiaurės pašvaistė
minia skandavo laisvė laisvė laisvė...
o tu meldeisi patylomis, viduje. Deja
netrukus kilo juodas debesis
jis uždengė akis tamsiom padangtėm
lyg būtų žvangtelėjęs geležinis dangtis
bet tai nebuvo dangtis. Geležim
ir paraku dvokiąs ledinis vėjo gūsis
vos vos neužpūtė šventų Kovo žvakučių
-
mes atsilaikėme tada, atsilaikysim ir dabar. Užteks mums dvasios
ir mums, ir tiems, kurie palūžo ar sulinko
kurie pavargo... Bet ar ilgai tai tęsis
tas nuovargis, ta sielos nykuma
padėk vėl Viešpatie, nes jau gana gana...
Rodos, dar tik vakar
Su trumpom suknelėm,
Lakstėme abi...
Taikėmės ir pykom
Kiemo vidury.
Bet tirpo negandos
Ir džiaugsmo šurmuly
Jau suprantu,
Mes neišsaugosim visų
Akimirkų brangių...
Bet juk puiku, kad galime kalbėtis
Tartis, džiaugtis
Jei reikia- verkti ant peties
Te metai patirtį dalina
Jie pina laimę Tau iš meilės burbulų
<< ankstesnės 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 kitos >>