Mintys - Posakiai - Aforizmai
Aforizmai - Mintys - Posakiai - Anekdotai - Gražūs žodžiaiPoezija, eilės ir eilėraščiai
Poezija, kurioje atsiskleidžia minčių žavumas. Čia rašomi nebūtinai savos kūrybos eilėraščiai, tačiau ir kitų autorių patikusios eilės. Tiesa, eilės - ne poezija, poezijos kūriniai - eilės.
Rašydami kito autoriaus eilėraštį būtinai nurodykite ir tikrajį jo autorių. Galbūt kaikam eilėraštis sukels tokį žavesį, kad norės rasti daugiau to paties autoriaus eilių.
Kaip dugne atsidūriau,
Jau net nežinau.
Tik suvokiau, kad nebeturiu nė vieno
Mielo sau žmogaus.
Meilė, seksas, pinigai
Jau praeity.
Neturiu ko prarast daugiau,
Liko tik skausmas širdy.
Kažkur girdėta dainelė, numanau,
Bet paklausykit dar, prašau.
Pavargau kovot su visais
Dėl vietos po saule.
Nenubust ryte bijau,
Bet ir gyvent pavargau.
Pailsėk, žmogau, tau sako visi,
Bet tikrovė ir yra manoji liga,
Nuo kurios išsivaduot neįmanoma niekada.
Dar vieną nusivylusį žmogų pamatau,
Nuo vakar girtą, supratau.
Jis žvairai į mane pažiūrės,
Ir pro sukąstus dantis
Pasisveikinęs, palinkės sėkmės.
Rašiau apie žvaigždes,
Prisimindamas, kaip tu norėjai išvaduoti žmones iš jų pačių ribotumo.
Tu, Džimai, ir esi žvaigždė išdidi,
Nes nusispjovei į visus rėmus.
Tegu dega laužas,
Kol muzika pasibaigs,
Ir išsijungs visos šviesos.
Gatve eina graži pana.
Iš Los Andželo jinai,
Džimai, juk matai.
Tegul tavo siela tik ten,
Juk grynas malonumas,
Tu žinai.
Už laisvę ir meilę
Kelkim bokalus,
Lai eina visi žiopliai
Velniop.
Tikra žvaigždė negęsta amžinai,
Nors liūdna daina ir plauks pilka gyvenimo jūra,
Kaip didelis kristalinis laivas.
Rašiau apie žvaigždes,
Prisimindamas, kaip tu norėjai išvaduoti žmones iš jų pačių ribotumo.
Tu, Džimai, ir esi žvaigždė išdidi,
Nes nusispjovei į visus rėmus.
Tegu dega laužas,
Kol muzika pasibaigs,
Ir išsijungs visos šviesos.
Gatve eina graži pana.
Iš Los Andželo jinai,
Džimai, juk matai.
Tegul tavo siela tik ten,
Juk grynas malonumas,
Tu žinai.
Už laisvę ir meilę
Kelkim bokalus,
Lai eina visi žiopliai
Velniop.
Tikra žvaigždė negęsta amžinai,
Nors liūdna daina ir plauks pilka gyvenimo jūra,
Kaip didelis kristalinis laivas.
Ą åłå ’ Īėåć Ģčõąéėīāč÷ Ģčšīķīā 1959ćš ęčšķīå óåįčłå č šåäźčé ģóäąź .
Gyvenimas tai strėlė,
Pralekianti laike;
Nulėks amžiams,
Tavęs ji negailės.
Nejaugi nežinai,
Kad gyveni ne amžinai,
O kaip ir visi,
Tik laikinai.
Baigsis gyvenimo koncertas,
Kaip neatlaikęs svertas,
O, brolau,
Nejau nežinai.
Geriausios akimirkos,
Pralekiančios pavėjui,
Kaip mintys,
Nuguls paslapčiui.
Tu žinai,
Drauge mielas,
Laikas budelis negailestingas,
Nužudys tave.
Nedelsk, neverk,
Imk gitarą į rankas,
Ir grok linksmą melodiją
Gyvenimo koncerte.
Vizija kažkur tolumoje;
Regiu ją savo sapne,
Kai lyja lietus,
Ir beldžia į langą.
Girdžiu jos aidą,
Ji šaukia mane,
Kaip sirena pašėlus,
Nužudys mane.
Negaliu be jos
Ir gyvent ramiai;
Noriu matyt ją
Vien tik savo delne.
Nenoriu mest vizijos savos,
Tad ji bus mana
Tol, kol širdis sustos
Ir bus gana.
Iš ko susideda gyvenimas?
Iš juoko, džiaugmo ašarų...
Bet verkiame ne vien iš juoko
Ir džiaugiamės ne vien iš laimės.
Euforija mus apima iš baimės,
Kad neaplankė mūsų dar nelaimė.
Ir komiškos gyvenimo istorijos
Mums juoką sukelia isterišką.
Ir visas mus gyvenimas.6
Tai tik spektaklis, butaforijos...
Meilė ne seilė,
Ji vis rusena many;
Jau buvau nusivylęs labai,
Bet nepaleidžia manęs jinai.
Tos, kurią myliu,
Nėra šalia.
Ji kažkur toli,
Todėl tobula.
Trokštu ją išvysti,
Noriu apkabint karštai.
Ji kažkur toli,
Todėl man nepasiekiama.
Myliu savo idealą,
Po kuriuo slepiasi jinai,
Graži ir miela,
Simpatiška mergina.
Atėjo laikas neramus,
Rinkimai vėl artėja.
Iškilo klausimas opus,
Ar palankus pūs vėjas?
Sunkus kryžiažodis ėdriems,
Dietos bijo jie kaip maro.
Kaip pragyvent politikams,
Išėjus iš valstybės dvaro?
Prasideda intrigų metas,
Kur rasti runkelį rinkėją?
Puikus poliltiko lizdelis
Apsuko galvą net šokėjai.
Kam laukti iškvietimų,
Raityti uodegą visiems?
Verčiau seime sėdėti
Ir plunksnomis kratyt saviems.
Vieni aukoja velniui dvasią
Vardan sotaus gyvenimo.
Kiti - rinkimų balsą magišką,
Dėl poreikio asmeninio.
Nereikia sukti sau galvos,
Turėk tik piniginę storą.
Juk prastitutei nesvarbu
Kieno išpildyt norą.
Kai nuopolis užvaldo sielą,
Nelieka aukštesnių tikslų.
Spiečiais, it musės puola
Prie valgiais nukrautų stalų.
Alum suvilgę svarų balsą,
Prikimšę pilvą sočiai,
Išeina šokti valsą,
Puotauja lyg bepročiai.
O bufetavos, ubagų karaliai,
Pasinaudoję runkeliais it šluoste,
Jau kuria rojų savo daliai
Ir sėdasi į seimo sostą.
Jie išrinktieji, nacionalinės vertybės...
Jūs nusipelnėte gyvent taupiau.
Nepykit, gerbiamieji, bet prastitutė
Neturi net vilties gyvent geriau.
<< ankstesnės 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 kitos >>